Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacijos tarybos narės Marijos Jasinskienės istorija prasidėjo prieš 5 metus.
Moteris visą laiką buvo veikli, jautėsi gerai ir nusiskundimų sveikata neturėjo. Tačiau viskas pasikeitė vos per vieną naktį.
„Neturėjau įpročio bėgioti pas gydytojus vos kažkam suskaudus. Nieko blogo ir nejaučiau. Vieną vakarą grįžau po darbo, susitvarkiau namus, pagaminau valgyti ir nuėjau miegoti. Niekaip negalėjau užmigti ir prasidėjo silpnumas, trūko oro, pradėjo pykinti. Atrodė, kad visiškai negaliu įkvėpti oro“, – prisimena Marija.
Nuėjusi į vonios kambarį ir pažvelgusi į veidrodį moteris išsigando – jos lūpos buvo pamėlusios, o paakiai pajuodę.
„Vyras iškvietė greitąją pagalbą. Man buvo stiprūs širdies permušimai, širdis vartaliojosi“, – tą naktį prisimena ji.
Kaip perkūnas iš giedro dangaus
Po to Marija kreipėsi į privačią kliniką, kur išgirdo, kad jai – širdies nepakankamumas. Po tokios diagnozės grįžus namo moteriai vėl pasidarė bloga ir greitoji pagalba išvežė ją į Santaros klinikas.
„Širdies nepakankamumo diagnozė buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Žemė ėmė slysti iš po kojų ir galvojau, kad jau tikrai viskas. Aš buvau girdėjus apie širdies nepakankamumą, bet tiksliai nežinojau, kas tai yra.
Apie vėžį jau daug žinome ir kas tai yra, o apie širdies nepakankamumą informacijos mažiau. Kai gydytojai pasakė, kad liga neišgydoma, tikrai viskas apsivertė. Turėjau eiti ir pas psichologus, mokiausi susigyventi su liga ir kaip nuvyti tas mintis apie ligą. Aišku, dabar lengva kalbėti, kai jau 5 metus gyvenu su šia liga“, – šypteli ji.
Iš ligoninės grįžusi moteris vėl turėjo įsilieti į kasdienį ritmą, eiti į darbą, nors gyvenimo pamatai buvo nemenkai sukrėsti.
„Tie pirmieji metai buvo... Bet man labai pasisekė su kardiologe. Ji mano angelas sargas. Profesorė Jelena Čelutkienė pritaikė man vaistus, dėl kurių pagerėjo mano gyvenimo kokybė. Man buvo pasakyta ir tai, kad reikalingas širdies stimuliatorius. Kartu su juo įdėtas ir defibriliatorius. Visko gyvenime būna, bet stengiuosi žiūrėti į priekį su šypsena ir negalvoti apie blogus dalykus, nes tokios mintys tik blogina savijautą.
Į tai, kad reikės širdies stimuliatoriaus, reagavau labai ramiai, nes pasitikiu mūsų gydytojais. Aš labai laukiau tos minutės, kai jis bus man įdėtas. Jaučiuosi dabar labai saugi, nes krūtinėje turiu angelą sargą. Aš nepriėmiau to kaip kažko blogo. Man jis kaip tik davė pasitikėjimo savimi, žinojau, kad turiu savo krūtinėje gyvybės garantą“, – sako Marija.
Praėjus metams po išgirstos diagnozės, moteriai buvo įdėtas stimuliatorius. Tuos metus iki operacijos ji gyveno su pritaikytais vaistais.
„Reikėjo susitaikyti su tuo, kad gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu, nes gyvenau vienaip, o dabar visai kitaip. Dabar reikia daugiau dėmesio skirti savo savijautai, dažniau apsilankyti pas gydytojus. Galbūt kažkokie simptomai jautėsi ir anksčiau, nes ši liga juk neatsirado per vieną dieną, bet kai tu neini pas gydytojus, atrodo, kad viskas gerai.
Labai sunku susitaikyti su pirmąja žinia, nes atsirado mintys, kad viskas – mirsiu. Dabar taip nebegalvoju, einu į priekį ir džiaugiuosi kiekviena diena. Turiu be proto didelę palaikymo komandą – savo šeimą: vyrą, 3 vaikus, žentas, marčios ir anūkai. Jie man neleidžia liūdėti ir galvoti apie blogus dalykus“, – šypsosi moteris.
Pakeitė gyvenimą
Pati operacija, kurios metu Marijos krūtinėje buvo įdėtas papildomas „varikliukas“ truko apie 2 valandas. Po operacijos susigyvenimas su aparačiuku krūtinėje užtruko apie mėnesį, buvo sunku judinti kairę ranką.
„Aišku, krūtinėje juk ir žaizda buvo. Susigyventi dar reikėjo su stimuliatoriumi. Tačiau viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio – ar jis galvoja, kad mirs, ar, kad gyvens toliau“, – įsitikinusi Marija.
Visgi, sakyti, kad širdies liga visiškai nepakeitė gyvenimo, negalima. Dabar moteris turi daugiau dėmesio kreipti į savo savijautą ir rūpintis, kad nepavargtų.
„Aš anksčiau pradėjusi tvarkytis namuose, pavyzdžiui, išplovus lėkštes, pradėdavau daryti generalinę tvarką. Dabar, jeigu aš kažką darau ir jaučiuosi pavargusi, aš galiu palikti tą darbą nepabaigtą, pailsėti ir prie jo grįžti vėliau ar padaryti per keletą dienų.
Aš prisižiūriu labai maistą, negaliu valgyti sūriai, riebiai, rūkytų gaminių atsisakiau. Pradėjau valgyti daugiau vaisių, daržovių. Vaistus geriu ryte ir vakare, kaip išrašė gydytojai, laikausi nurodymu. Vakare su šuniuku stengiuosi išeiti pasivaikščioti ir laikytis visų gydytojų rekomendacijų“, – sako ji.
Marija atvirauja, kad keliauti dabar netgi kur kas mažiau baisu nei neturint širdies stimuliatoriaus. Vienintelis skirtumas, kad dabar su savimi ji turi vežiotis du pasus.
„Kol neturėjau širdies stimuliatoriaus, aš labiau bijojau išeiti iš namų ir keliauti. Dabar aš jaučiuosi labiau užtikrinta. Kartais kalbu su žmonėmis, kurie sako, kad nenori stimuliatoriaus, bet aš nesuprantu, kodėl. Stimuliatorius yra mano apsauga. Juk ne šiaip mokslininkai jį išrado. Aš galiu keliauti ir skristi lėktuvu, tik turiu pasiimti du pasus – vieną savo, kaip Lietuvos pilietės, o kitą stimuliatoriaus.
Turėdama stimuliatorių negaliu eiti per magnetinius vartus, todėl prieš šią patikrą tik reikia parodyti stimuliatoriaus pasą ir visi darbuotojai žino, kad reikia pravesti mane pro zoną, kur nėra magnetų. Turint stimuliatorių tik nepatartina turėti indukcinės kaitlentės, laikytis atokiau nuo mikrobangų krosnelės, bet čia kiekvienam žmogui nėra sveika šalia jos stovėti. Man stimuliatorius tik padeda gyventi“, – šypsosi moteris.
