Nepaisant patirto smurto, Rasa drąsiai sako, kad visgi gali sakyti, jog visą gyvenimą buvo ir yra laiminga:
„Kiek atsigręžiu atgal – visada buvau laiminga. Laiminga esu ir dabar. Viską turiu. Ko man trūksta? Žmogui juk tiek mažai iš tikrųjų reikia. Gyvenu švariai, turiu automobilį, keliauju. Ko dar man gali trūkti? Vaikai užaugo dori, mažylis dar su manimi, mano mama čia – viskas gerai“, – šypsosi moteris.
Laimės atnešęs žalias zaporožietis
Rasa pirmą kartą ištekėjo būdama dar visai jauna. Su pirmuoju vyru ji draugavo ilgai, tačiau santuoka nutrūko labai greit. Po jos moteris liko vieniša, su kūdikiu ant rankų, neturėdama nieko.
„Buvo sudėtingi laikai. Turėjai kabintis bet ko, jeigu norėjai išgyventi. Kai pradėjau gyventi atskirai, neturėjau nieko – pas mane ant langų kabėjo paklodės, o stalčiuose buvo vienas šaukštas ir šakutė. Mirkydavau pieną į batoną ir juo maitindavau vaiką. Buvo labai sunku. Vėliau susipažinau su antru vyru, jis dirbo“, – pasakoja moteris.
Vieną kartą vyrui išeinant atostogų jis gavo apie 300 rublių. Tais laikais pinigai atrodė išties nemaži. Vyras pasiūlė Rasai vykti į Maskvą, apsistoti pas draugo tėvus ir pasižvalgyti po miestą.
„Aš neišlindau iš parduotuvių. Atrodė, kad ten visko yra. Aišku, tekdavo prie vieno dalyko eilėse stovėti po 3-4 valandas. Tiek ir stovėdavome dėl megztuko – vyras viename aukšte, o aš kitame“, – juokdamasi prisimena Rasa.
Už visus turėtus pinigus jiedu prisipirko deficitinių prekių, o grįžusi į Klaipėdą Rasa tuos daiktus nunešė į turgų ir pardavė brangiau.
„Taip ir prasidėjo verslas. Viską parduodavai ir vėl važiuodavai pirkti. Mano pirma mašina buvo zaporožietis, kaip toje dainoje Džordanos Butkutės dainoje. Maišus nešiotis buvo sunku, o kitokio transporto neįpirkome. Buvo visiškai ne gėda dėl to žalio zaporožiečio. Svarbiausia važiavome ir buvome laimingi, kad nereikia maišų ant kupros tempti“, – šypsosi.
Kūrė naujus verslus
„Paskui laikai pradėjo keistis. Turėjome daugiau investicijų, galėjome vykti toliau į užsienį. Vyras pagalvojo, kad spalvoti metalai būtų labai geras verslas. Pradėjome labai stipriai – buvome vieni pirmųjų, to metalo buvo visur. Susiradome kontaktus, į Vokietiją važiuodavo fūros. Uždarbiai buvo didžiuliai“, – prisimena Rasa.
Tačiau vėliau valstybė šiai prekybai įvedė brangią licenciją, todėl vyras su žmona nusprendė, kad šio verslo plėtoti nebeapsimoka. Vietoj jo nusipirko sandėlius ir vieni pirmųjų Klaipėdoje pradėjo pardavinėti dėvėtus drabužius.
„Mes nusipirkome du didžiulius sandėlius, kurie iki šios dienos neša buvusiam vyrui pelną. Mes nusprendėme pereiti prie dėvėtų drabužių verslo, kuris Lietuvoje dar nebuvo toks populiarus. Didžiulius siuntinius gaudavome iš Vokietijos, Nyderlandų, iš visur. Vyras rūpinosi krovinių gavimu, o aš atidariau padėvėtų drabužių parduotuves. Šis verslas labai gerai prigijo Lietuvoje, mes patys gana neblogai darbavomės, bet viskam ateina galas“, – sako ji.
Prie šio verslo baigties prisidėjo ir prastos drabužių siuntos – buvo atvežti prastos būklės drabužiai, kurių pardavinėti praktiškai nebuvo įmanoma. Tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis.
„Pas mus atvažiuodavo iš visos Lietuvos apsipirkti, o iš tos siuntos nebuvo, ką parduoti, tikra tragedija. Aišku, gal dar būtume galėja kapstytis, bet mano vyras jau buvo įlinkęs į alkoholį. Nebuvo praktiškai baltos dienos. Verslą juk reikia valdyti, o kai nebuvo kam valdyti prasidėjo ir grobstymai, sukčiavimai“, – prisimena moteris.
Ji priduria, kad jiedu su vyru visada tarsi važiavo skirtingomis vagomis – jiedu turėjo netgi atskirus biudžetus.
„Kai Klaipėdoje atsirado labai daug dėvėtų drabužių parduotuvių, savas sumažinau iki minimumo, nes vis tiek nebebuvo tokio pelno ir reikėjo imtis kažko naujo. Tada atsidariau statybų įmonę. Man neblogai sekėsi. Vyras irgi bandė.
Pas mus net biudžetai buvo atskiri, tik namo ar buto pirkimą kartu planuodavome. Turėjome ir namą, butų, mašinų, tuo skųstis negaliu. Gyvenau kaip ponia – neišlįsdavau iš grožio salonų. Galbūt taip buvo dėl to, kad prieš tai nieko neturėjau, o tada galėjau sau viską leisti“, – šypteli Rasa.
Paskutinis lašas
Alkoholis nebuvo vienintelis dalykas temdęs šeimos gyvenimą. Nuo pat draugystės pradžios vyras mušė Rasą. Mušė net tuomet, kai laukėsi jų bendro sūnaus.
„Vyras buvo labai pavydus. Nuo pirmų dienų mane mušė. Net nėščią sumušė. Jis buvo mėgėjas rankas kilnoti, buvo toks gana žiaurus, griežtas. Kol nieko nedarėme, galėjau namie būti pasislėpusi su savo mėlynėmis. Draugės lankydavo, bet buvo kaip buvo
Vėliau, kai prasidėjo verslai, reikėdavo susitikinėti su žmonėmis verslo klausimais, o aš negalėdavau išeiti dėl savo mėlynių. Tikriausiai visi draugai ar artimieji žinojo, kad jis toksai. Yra buvę, kad jis ir vakarėlio metu pakėlė ranką. Aišku, negaliu sakyti, kad jis buvo pats blogiausias, nebuvo kvailas, gal tik alkoholis jį suvalgė“, – apgailestauja Rasa.
Moteris sako, kad pačioje bendro gyvenimo pradžioje nepaliko savo vyro, nes buvo labai sunku – beveik neturėjo, ko valgyti, neturėjo nei kur eiti, nei kam skųstis. Visgi kartais smūgių sumažėdavo, kai Rasa pagrasindavo, kad dėl patirto smurto kreipsis į policiją.
„Smurtas sumažėdavo, kai pasakydavau, kad viskas, eisiu pasidarysiu abdukciją ir kreipsiuosi į policiją, tada jis išsigąsdavo šiek tiek ir aprimdavau. Vėliau, kai pamiršdavo, viskas prasidėdavo iš naujo.
Ne kartą buvau sakiusi, kad viskas, nusibodo, nori skirtis, bet vyras puldavo ant kelių su gėlėmis atsiprašinėdamas. Sūnūs irgi buvo maži. Atrodė ir gaila tų metų praleistų kartu. Nenorėjau blaškytis“, – aiškina verslininkė.
Visgi galiausiai moteris nusprendė versti naują lapą ir išvyko dirbti į Ispaniją. Tačiau vyras prižadėjęs, kad naujoje šalyje viskas bus kitaip ir jis pasikeis, įtikino Rasą važiuoti kartu su juo.
„Lietuvoje jau buvo pasidarę gėda kartu išeiti, nes jis prisigerdavo per valandą. Visur eidavau viena. Sakė, kad nauja šalis, jis pasikeis, kad duočiau paskutinį šansą. Ispanijoje buvo paskutinė vinis. Gyvenome nedideliame miestelyje. Visas kaimas subėgo pasižiūrėti, kas vyksta.
Vyras išplėšęs lentą iš lovos kojūgalio, daužė mano veidą. Net neįsivaizduojate kaip aš atrodžiau. Liepiau jam dingti, kur tik nori, kuo toliau iš mano akių. Po šito karto jis irgi ėjo su gėlėmis atsiprašinėti, bet jau nebeatleidau. Buvau taip sutraumuota, kad mėnesį negalėjau išeiti į darbą“, – pasakoja moteris.
Laimę atrado Anglijoje
Iš viso Ispanijoje Rasa pragyveno maždaug 5 metus. Ji tikina, kad saulėtoje šalyje jautėsi laiminga, o viskas buvo nauja ir įdomu.
„Nebuvo sudėtinga gyventi Ispanijoje, iš pradžių buvo fizinis darbas, todėl grįždavau namo pavargusi ir beveik iškart eidavau miegoti, nes anksti reikėdavo keltis. Man patiko, kokie draugiški buvo ispanai, jų pasisėdėjimai vakarais. Oras irgi nuostabus buvo“, – šypsosi ji.
Moteris pirmiausiai dirbo įvairiose plantacijose – skynė mandarinus, persikus, rinko graikinius riešutus. Tačiau jai pasisekė – vėliau turistiniam sezonui ji įsidarbino bare, o pasibaigus sezonui – kavinėje, kurioje pradirbo iki pat persikėlimo į Angliją.
Rasa pripažįsta, kad nusprendusi emigruoti pirmiausiai norėjo vykti į Angliją, tačiau tuo metu reikėjo specialių vizų, tad ji pasirinko lengvesnį kelią – išsikėlė į Ispaniją, nes ten gyveno jos giminaitė.
„Vėliau draugė pasikvietė mane pasiilsėti į Angliją, nuvažiavau į Londoną ir įsimylėjau. Aš buvau visiškas miesto žmogus, o Ispanijoje gyvenau kaime. Draugė klausė, ką aš ten darau. Per kelis mėnesius susikroviau savo daiktus, susidėjau viską į mašiną ir išvažiavau į Angliją. Ačiū draugei, kad ji iš pradžių mane priėmė“, – šypsosi moteris.
Atvykusi į Angliją moteris susipažino su latviu ir pastojo. Tuomet jai buvo 41-eri. Moteris pagimdė sūnelį ir nusprendė, kad gyvendama Anglijoje nenori visą laiką dirbti valytoja, tad nusprendė mokytis ir tapti grožio srities profesionale.
„Iš pradžių bandžiau daryti nagus, bet supratau galiausiai, kad tai ne man. Vis mokiausi ir mokiausi. Galiausiai atsidariau grožio saloną, bet neilgai jis išsilaikė, teko parduoti verslą. Konkurencija buvo labai didelė – toje gatvelėje buvo 5 grožio salonai. Mano kolektyvas buvo labai fainas, bet buvome naujas salonas.
Sausio ir vasario mėnesiais būdavo visiškas štilius, vasarą irgi, o reikėjo viską išlaikyti – mokėti mokesčius, atlyginimus. Paskui pagalvojau, kad nenoriu tiek stresuoti ir nusprendžiau parduoti. Tai buvo mano gyvenimo svajonė ir iki šiol galvoju, ar teisingai padariau, gal reikėjo kitaip pasielgti, bet yra kaip yra“, – šypteli ji.
Dabar moteris turi atsidariusi savo grožio studiją, kurioje atlieka įvairiausias procedūras: veido valymą, rūgštinį pilingą, botulino injekcijas, šalina riebalus lipolitikais.
Prasidėjus karantinui ji nesėdėjo rankų sudėjusi – mokėsi naujų dalykų, vedė savo „Instagram“ profilį, filmavo „Youtube“ vaizdo įrašus. O jau greitai Rasa pasiūlys ir naują paslaugą – internetinius kursus skirtus kitoms grožio specialistėms, kurios nori tobulėti.
