Laima pasakoja, kad visada mėgo gėles, kaip ir daugelis žmonių vis pasisukiodavo sode, tačiau 2008 metais netikėtai internete pamatė skulptūrų iš augalų nuotraukas ir jomis be galo susižavėjo.
„Iki to laiko net nežinojau tokio žodžio kaip topiarai, bet pasidomėjau ir išsiaiškinau, kad tai tikrai nėra naujiena, jau XV amžiuje Olandijoje buvo sukurtos skulptūros iš augalų. Parodžiau tai vyrui, jis irgi susidomėjo, jam patiko, taip ir pradėjome po truputį“, – idėjos pradžią prisimena Laima.
Ji sako, kad jau nuo pat pradžių ėmėsi kurti gana sudėtingas skulptūras – tigrą, elniuką ir katiną. Karkasinius rėmelius iš vielos darė Laimos vyras, į vidų jie pasodino tujas ir taip žingsnis po žingsnio pradėjo plėsti savo sodą.
„Skaitėme internete, domėjomės ir patys intuityviai bandėme daryti, mokėmės iš savo klaidų. Pavyzdžiui, viena iš jų buvo, kad aš nekreipdavau dėmesio į tai, jog reikia iš tujos vidaus išvalyti parudavusius spyglius, kad augalo šakos galėtų pakvėpuoti, o jis pats toliau neruduotų“, – dalijasi pašnekovė.
Auginimas reikalauja kantrybės
Šiandien Ratkelių sode galima pamatyti dramblį, katiną, vėžlį ir net pačių šeimininkų skulptūrą. Tiesa, tai yra gana ilgas ir daug kantrybės reikalaujantis procesas, todėl dar ne visos skulptūros atrodo taip, kaip ir turėtų.
„Jeigu karkasas yra didelis, auginame ilgiau, tad priklauso nuo gyvūno dydžio, nuo to, kokias tujas pavyksta įsodinti, nuo auginimo vietos. Pavyzdžiui, 5–6 metus auginame tigrą, bet jis dar nėra visiškai apaugęs.
Turime ir 2012 metais pasodintą dramblio mamą, kuri yra labai didelė, praktiškai natūralaus dydžio, tai nors jau yra nemenkai apaugusi, iki visiško užpildymo dar reikės palaukti porą metų“, – nurodo moteris.
Kai kuriems kantrybės pristinga ir jie į karkaso vidų iš karto pasodina didelę tują, ją apkarpo ir taip suformuoja skulptūrą, tačiau pati Laima tokio kelio niekada nesirenka.
„Man tai yra negražu, aš noriu, kad karkasas apaugtų tujomis, kad jo visiškai nesimatytų. Tik tada būna gražu. Todėl reikia daug kantrybės ir laiko, čia niekas greitai nevyksta. Norint, kad būtų gražu, reikia luktelėti“, – neslepia Laima.
Daugiausia laiko užima genėjimas
Iš viso sode galima pamatyti 16 skulptūrų. Pašnekovė sako, kad specialiai įkvėpimo jas kuriant niekur neieško, idėjos į galvą šauna savaime, tik jai visada norisi kuo daugiau įvairovės. Kaip savo mėgstamiausias skulptūras moteris įvardija tigrą ir drambliuką.
Pasidomėjus, kiek laiko tenka skirti skulptūrų priežiūrai, Laima sako, kad daugiausia dėmesio jos reikalauja sodinimo pradžioje.
„Kol pasodini, formuoji augalą, tikrai reikia įdėti nemažai darbo ir skirti dėmesio. Augant tu matai, kada reikia pagenėti, kada skirti daugiau priežiūros. Tujos auga pakankamai greitai, tai į mėnesį bent vieną kartą būtinai reikia genėti, kad gražiau atrodytų.
Kadangi skulptūrų skaičius didėja, atsiranda ir geometrinių figūrų, tai kartais tas genėjimas užsitęsia, per vieną dieną visko nepadarai“, – atskleidžia pašnekovė.
Ji sako, kad visos skulptūros yra apauginamos tujomis, mat tai bene tinkamiausias tam augalas.
„Man labai gražus yra bukmedis, bet jis lėtai auga ir dažnai apšąla. Daugelis galvoja, kad tujos yra nemirtingos, kad joms nereikia daug priežiūros, bet visko būna ir su jomis, jos kartais paruduoja.
Bet šiaip tujos yra tinkamesnis augalas, nes jų lanksčios šakutės, gerai plečiasi. Žinoma, tinka ne bet kokia tuja, reikia tokios rūšies, kuri plėstųsi į šonus“, – nurodo Laima.
Sodas suteikia daug gerų emocijų
Moteris negaili šiltų žodžių savo vyrui, kuris yra didžiausias jos pagalbininkas kuriant topiarų sodą.
„Jei man vyras nepagamintų rėmelių, aš neturėčiau tų skulptūrų. Taip, jų galima nusipirkti užsienio parduotuvėse, bet kaina labai didelė, tai klausimas, ar čia labai daug jų įpirktum.
Jų darymas irgi užtrunka, vyras nėra skulptorius, nepadaro jų per dieną. Ir kankinasi, ir pyksta, tai tikrai nėra lengva“, – atskleidžia pašnekovė.
Laima sako, kad jiems patiems skulptūros sukūrimas nėra brangus malonumas:
„Vyras turi suvirinimo aparatą, tai tik nusiperka vielos. Pats sugeba virinti ir išlankstyti tą formą, tad tai nekainuoja daug. Aišku, jei karkasas didesnio dydžio, vielos reikia daugiau, tai kaina automatiškai didėja. O tujos nebrangios, kainuoja kelis eurus.“
Pašnekovė neslepia, kad išskirtinai atrodantis sodas kelia geras emocijas, o skulptūrų kūrimas yra be galo įdomi veikla.
„Tai tikrai yra įdomu, ne kiekviename kieme pamatysi tokius dalykus. Mums tai kelia geras emocijas, leidžia pamiršti ir darbą, ir vargus. Topiarai man yra kaip gyvi dalykai. Kiti džiaugiasi kačiuku ar šuniuku, tai aš džiaugiuosi jais, tik, aišku, kad jie nebėgioja, – juokiasi moteris. – Šiaip labai dažnai ateina, pasižiūri, ar viskas gerai, ar jau užaugo. Pasidžiaugi, kai matosi, kad ryškėja skulptūra“, – sako Laima.
Žmonės kartais net veržiasi į kiemą
Visas topiarų sodo grožis matosi nuo gatvės ir sulaukia nemenko žmonių susidomėjimo. Tačiau moteris atvira – kai kurios situacijos priverčia jaustis nemaloniai, nes jų kiemas yra privati valda, todėl lankytis čia tikrai negali kiekvienas.
„Yra buvęs toks atvejis, kai sugalvojo su dviem autobusais atvažiuoti ir pasižiūrėti. Nei klausia, ar tu gali, ar tu nori, galbūt esi kuo nors užsiėmęs. Tiesiog vos nelaužia elektrinius vartus ir pyksta, kad mes nenorime įsileisti.
Ekskursijų tikrai nerengiame, norime išlaikyti privatumą. Jei žmonės pasiderina, paklausia – viskas gerai, galime susitarti, bet šiaip vartai tikrai nėra atviri“, – sako Laima.
Ji prasitaria, kad kartais susimąsto apie tai, kad jau reikėtų sustoti ir daugiau nekurti naujų skulptūrų, tačiau tuo pat metu turi ir naujų norų.
„Jau ir pati galvoju, kad gal užtenka tų skulptūrų, vyras irgi sako, kad nieko nebedarys (juokiasi). Grįžti po darbo pavargęs, savaitgaliais irgi norisi pailsėti, tai jau pagalvoji, kad reikia visko mažinti. Bet ir to mažinimo tik didėja viskas, negali sustoti. Tai dabar dar svajoju apie krokodilą“, – šypsodamasi pokalbį baigia Laima.
