Ant Aringo Pačešiūno rankos, šalia dukros Liepos ir sūnaus Jono vardus žyminčių tatuiruočių, yra apynio spurgo piešinys. Jis skirtas senelio Juozo Pačešiūno garbei. Prieš dešimt metų šį pasaulį palikęs senolis, pasak anūko, buvęs puikus aludaris. Pats auginęs ir miežius, ir apynius, iš kurių virdavo nuo Biržų krašto vardo neatsiejamą gėrimą.
Dar vaikystėje seneliui talkinęs, tarp alaus bačkų sukiojęsis ir misą ragavęs anūkas tradiciškai alumi vaišina į Biržų kraštą atvykusius svečius, tačiau pats savo veiklą nukreipęs ne į aludarystę.
Aringas – senelio žemėje pasodinto vynuogyno šeimininkas. Jis ir itališkais audiniais prekiaujanti žemaitė žmona Justina – žmonės, į Šiaurės Lietuvą parvežę „šiek tiek Italijos“.Du bendraamžiai Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentai, kadaise mainų programoje dalyvavę ir po Italiją keliavę, turbūt „prisišaukė“ mintį ir apie smegduobių krašte augančius vynuogynus.
Pasak Aringo, jiedu su bendraamže Justina dar būdami tik draugais stebėjosi tvoromis apstatytais Italijos kalnų šlaitais. Jau vėliau, kai į Italiją keliavo rinktis audinių žmonos Justinos salonui „Must have“, jiedu pamatę ant tų tvorų kybančias įspūdingas vynuogių kekes…
Dešimt metų sostinėje mokęsi, dirbę ir gyvenę statybos inžinieriai priėmė sprendimą grįžti gyventi į Aringo senelio gimtinę. Tai buvo prieš aštuonerius metus. Darbą statybų versle tęsiantis, Baltijos šalyse besidarbuojantis, ypatingų statinių statybos ir techninės priežiūros vadovo atestatą turintis projektų vadovas vynuogyną kurti ėmėsi prieš ketverius metus. Tiek metų turi pirmieji klestinčio uogyno vynmedžiai, o jauniausiems – trečia vasara.
„Tuneliuose“ laigantys vėjai ir šerbeto skonis
Hektaro plote plytinčiame vynuogyne žaliuoja 1500 vynmedžių. Jiems labai svarbi gera ventiliacija, užkertanti kelią ligų plitimui. Todėl vynmedžiai sodinami taip, kad tarp krūmų netrūktų erdvės, kuri vynuogyne atrodo kaip žalieji tuneliai, po kuriuos laksto vėjai.
Ūkininkų šeima augina iš Kanados ir JAV pargabentus vyninių – sultinių vynuogių veislės sodinukus. Veislės pasirinktos tokios, kad būtų atsparios ligoms ir nereikalautų dažno purškimo chemikalais. Nors Lietuva nėra lepinama saulės šilumos, specialistų nuomone, šiauriniuose kraštuose užaugintos vynuogės savo skoniu ir išvaizda pranoksta uogas, užaugintas pietuose, kur vynmedžiai, norint apsisaugoti nuo kenkėjų ir ligų, per sezoną purškiami net keliolika kartų.
A. Pačešiūnas kalba apie ketinimus kurti ekologišką ūkį, tačiau sako, kad planų realybę parodysiantis laikas. Dabar vynuogių derlius bus parduotas Latvijos vyndariams, o dalis uogų gali virsti sultimis.
„Planuojame spausti sultis – įranga jau užsakyta, tik nežinia, ar šį sezoną spėsime sumontuoti“, – baigiantis rugpjūčiui pasakojo vynuogių augintojas. Apie vynuogių vyno gamybą ir prekybą kol kas kalbėti nėra prasmės – Lietuvoje tokia veikla įstatymiškai draudžiama.
Sultis ketinama pilstyti į 1 litro pakuotes.
„Papildomai į sultis dėti nieko nereikia – jos labai saldžios, iš jų ir ledo išeina žiauriai fainas šerbetas“, – pasakoja A. Pačešiūnas. Šiais metais vynuogių derlius žada būti geras.
„Jei paukščiai nenules, turėtume surinkti apie kelias tonas uogų“, – sako ūkininkas. Anot jo, idealiomis sąlygomis ant vieno krūmo gali užaugti 5 kilogramai uogų, ir jų derlius būtų apie 7 tonas. Tačiau dalis uogų supūna, nukrenta ar tampa delikatesu paukščiams.
Apie inovacijas, vynuogių „begėdystę“ ir „Ermitažo“ gražuolę
Pasak A. Pačešiūno, pagrindinis darbas vynuogyne yra genėjimas. Jis prasideda kovo mėnesį, kai kuriuos spėriai augančius vynmedžius tenka genėti ne vieną kartą.
„Genėjimo inovacija – akumuliatorinės gyvatvorių karpymo žirklės, – linksmai pasakoja vynuogyno puoselėtojas. – O tos vynuogės yra tikros „begėdės“ – auga priauga šakų, trukdančių derėti uogoms, nes visos medžiagos eikvojamos ūgliams“.
Pačešiūnų auginamos vynuogės, pasak Aringo, yra beprotiškai saldžios, beprotiškai atsparios ligoms ir šalčiui, bet neatsparios pavasarinėms šalnoms. Nuo jų, grasinančių net iki birželio, vynmedžius saugoti padeda purkštukų (rūko?) sistema.
Sodinant vynmedžius teko statyti tvoras. „Prie tvorų visa giminė dirbo, o priežiūra – tai jau mūsų“, – kalba ūkininkas. Jis akcentuoja svarbiausią gyvenimo gimtajame krašte dalyką – tvirtus ir gražius santykius su artimaisiais. Šalia (tačiau atskirai, skiriamos didelių erdvių) yra Aringo tėvų ir sesers Vaidos šeimų sodybos.
„Mes niekada nesijaučiame vieniši“, – yra sakiusi Vaida su vyru Mantvydu, kurių ūkyje auga šilauogės ir shitakii grybai.„Visi esame kaip vienas kumštis“, – tikina apie artimuosius kalbantis Aringas. Vyras juokiasi pasakodamas apie pirmąją jų su žmona Justina sodyboje pasodintą vynuogę – sesės Vaidos dovaną. Nei kažkokia proga tuomet sodinuką dovanojusi Vaida, nei patys jaunieji Pačešiūnai tuomet dar nekūrę planų apie vynuogyną.
Dabar tas dovanotasis vynmedis, pavadintas „Ermitažo gražioji“, klesti prie vynine vadinamo pastato.
„Kodėl toks vardas? Nes pirkta Kauno „Ermitaže“. Apie uogų skonį neklauskite – baisus kaip velnias. Išraut gaila, o nušalt nenušąla. Tačiau tikrai graži…“ – juokiasi pašnekovas.
Vynuogyno savininkai nori, kad šių metų uogų derliaus rinkime dalyvautų ir aštuonmetė Liepa. Jai tėveliai pirko specialias žirklutes. Penkiametis Jonas šeimoje vadinamas uogų ragautoju paukščiuku.„Mūsų špokiukas uoginukas“, – meiliai apie Jonuką sako tėtis.
Darbas vynuogyne – ir kūryba, ir poilsis
Apie vynuogyno kūrimą vyras kalba taip entuziastingai, jog negali suabejoti, kad vynmedžiai yra svarbi jo ir šeimos gyvenimo dalis. Aringas tikina, kad jam be galo svarbus ne tik rezultatas, bet ir pats procesas, kurį vadina kūrybiniu darbu.
Pasak ūkininko, jam viską maga pačiam išsiaiškinti, išbandyti, patirti klaidas ir iš jų mokytis, o ne gauti kažką „gatavo“.
„Man vynuogynas „užplaukė“ anksčiau, negu seneliui gėlininkystė“, – juokiasi 35 metų Aringas ir atskleidžia dar vieną mylimo senelio Juozo pomėgį – gėlininkystę. Ją šviesaus atminimo J. Pačešiūnas puoselėti pradėjęs jau įkopęs į septintą dešimtį.
„Senelio sodyba skendėjo žieduose – begonijų, surfinijų ir kitų vasaros gėlių. Jas visas senelis augino, prižiūrėjo pats – nuo sėklos iki pat žydėjimo. Pats gėlytes sodindavo, daigus pikuodavo ir gėlytes augino ne pardavimui – sodybos puošimui“, – pasakoja senelio sodybos vietoje savo šeimos gyvenimą kuriantis anūkas.
Krašto patriotizmas ir šeimos namų dvasia
Ne Biržų rajono įmonėje dirbantis, tačiau gimtojo krašto patriotu save vadinantis Aringas sako, kad Biržus yra aplankę visi jo bendradarbiai.
„Jie yra buvę visose įmanomose ekskursijose – pradedant nuo kultūros ir gamtos paminklų, baigiant alkoturizmu“, – smagiai kalba visame Pabaltijyje dirbantis statybų projektų vadovas. Svečius jis vaišina alumi, o savo mėgstamu gėrimu vadina vyną. Renkasi raudoną.
„Justina mėgsta rožinį. Dar ji pamišusi dėl sveiko maisto, todėl mūsų šaldytuve rasti dešrų ar pusfabrikačių – neįmanoma misija. Mėsą visi valgome, tačiau natūralią“, – sako Aringas apie žmoną ir šeimos įpročius.
Šeimos galva į Kėdainius išvyksta ankstų rytą, todėl pusryčiams „vadovauja“ Justina. Šeimoje šventas reikalas – vakarienė, kai susirenka visi šeimos nariai ir prie stalo bendrauja žiūrėdami vieni į kitus, o ne į telefonų ekranus…
Pasak Aringo, Justina kepa „žiauriai“ skanius pyragus. Jam ypatingiausias ir mėgstamiausias – su karamelizuotomis slyvomis ir migdolais.
„Fantastiškas kepinys“, – žmonos gaminį vertina Aringas. Jis prisipažįsta įnoringumu nepasižymintis ir jam išskirtinių patiekalų nėra. Tačiau įvardija nemėgstamiausią.„Pats baisiausias kulinarinis išradimas man yra rūgštynių sriuba“, – sako.
Politika Aringas tikrai nesibaisi, tačiau ją vadina ne savo keliu. Anot pašnekovo, yra labai mažai žmonių, pasiryžusių ir norinčių dirbti dėl kitų, o ne savo naudai.
„Mane motyvuoja asmeninio rezultato siekimas“, – prisipažįsta vynmedžių augintojas. Dirbdamas savo vynuogyne jis randa didžiausią prabangą – vidinę ramybę, kuria, kaip ir meile, gali dalytis.
Alfreda Gudienė
