Nors daugelis Veros Lusijos da Silvos šeimos narių ir draugų nepritarė šiai idėjai, tačiau tądien visi apsimetė, kad 44 metų moteris mirė, rašoma mirror.co.uk.
Moteris, kuri visą dieną gulėjo karste, kad draugai ir šeima galėtų atiduoti pagarbą per netikras jos laidotuves, pareiškė, kad tai buvo geriausia jos gyvenimo diena.
Turėjo neįprastą norą
44 m. Vera Lucia da Silva turėjo keistą norą – visą dieną gulėti karste, kol jos šeima ir draugai apsimetė, kad moteris yra mirusi.
Šis keistas įvykis, užfiksuotas vaizdo įraše, išpildė 14 metų trukusią svajonę surengti savo laidotuves, kol ji dar gyva.
Daugelis Veros šeimos narių ir draugų nepritarė šiai idėjai, tačiau visą dieną vilkėjo juodus drabužius, kad išreikštų palaikymą.
Amžinojo sodo laidojimo namų savininkas Paulo Araujo geros valios gestu nemokamai padovanojo karstą ir laikiną šarvojimo vietą Verai.
Tą dieną nufilmuotame vaizdo įraše matyti, kaip Vera pasidarė makiažą ir džiaugiasi šia akimirka.
Ji maivėsi atmerkdama ir užmerkdama akis, o jos draugai iš siaubo ir juoko rėkė, nes vieną akimirką ji apsimetė mirusia, o kitą – gyva.
Vaikų neturinti ištekėjusi namų šeimininkė paaiškino, kad „švęsti“ savo laidotuves buvo „sena svajonė“, kuri, kaip ji manė, niekada neišsipildys.
Tačiau ji buvo pasiryžusi tai padaryti prieš mirtį.
Vera sakė: „Prieš 14 metų norėjau surengti savo laidotuves. Ilgai laukiau ir negaliu patikėti, kad pagaliau šis noras išsipildė. „Kai pakviečiau draugus ir šeimą, jie manė, kad juokauju, ir nežiūrėjo į tai rimtai“.
P. Araujo teigė, kad Vera jau penkerius metus bandė jį įtikinti išpildyti jos norą, bet jis iki šiol priešinosi.
Jis sakė: „Jos vyras visada buvo nepatenkintas šia idėja ir jau anksčiau jai trukdė tai daryti.
Tačiau šį kartą jai pagaliau pavyko įtikinti likusius šeimos narius pritarti šiai idėjai, todėl mes ją įgyvendinome.“
Laidotuvių diena
Susijaudinusi Vera tą dieną 7 val. ryto atvyko į laidojimo biurą ir pradėjo ruoštis savo laidotuvėms, kurios truko nuo 9 val. ryto iki 18 val. vakaro.
Ji prisipažino, kad žavisi laidotuvių ceremonijomis ir visada stengiasi dalyvauti kuo daugiau laidotuvių ceremonijų, kad laisvu laiku galėtų joms pasiruošti.
Savo asmenine proga Vera apsivilko baltą nėriniuotą suknelę, o plaukus susegė. Per visą neįprastą renginį ji nejudino rankų, jas buvo vieną ant kitos uždėjusi ant pilvo.
Ant rankos buvo apvynioti rožinio karoliukai, o apatinę kūno dalį puošė gėlės.
Kai ji gulėjo karste, draugai padėjo jai pasidaryti makiažą, o laidojimo biuro padėjėjai išdėliojo ir padėjo ant jos kūno užuojautos gėles, kurias padovanojo geros valios žmonės.
Pasiruošimo metu girdėti, kaip jie juokiasi ir kalba, kad tai baisi situacija.
Vienas jų sako: „Ar kada nors matėte, kad lavonas šypsotųsi?“ Į tai Vera atvėrė akis ir garsiai nusijuokė.
Tada, erzindami ją, jie liepė jai apsimesti, kad yra gyva, o paskui mirusi.
Vera sakė: „Visą dieną išbuvau karste. Vienintelis mano judesys buvo pasukti galvą, kad galėčiau atsigerti tik kokosų vandens ir arbatos.
Visi atėjo, mano tėvas, mama, sesuo, brolis ir draugai. Kai jie mane pamatė, jų burnos iš nuostabos atsivėrė, bet jie gerbė mano norą surengti savo laidotuves. Tai buvo geriausia mano gyvenimo diena.“
Ji atskleidė, kad kai kuriems žmonėms ši proga buvo per sunki ir jie verkė. Tačiau kiti pratrūko juoktis iš keistos scenos.
Prieš baigiantis laidotuvėms Vera atskleidė, kad turi paskutinį prašymą.
Ji sakė: „Norėdama užbaigti savo svajonę, paprašiau laidojimo paslaugų teikėjo uždengti karstą nėriniuotu viršumi ir dangčiu. Tada paprašiau, kad kelias minutes mane nešiotų, tarsi vežtų į laidotuves.“
Vera pridūrė, kad, nors ir džiaugėsi šia diena, ji dar nepasiruošusi mirti.
