Klaipėdos universitetinė ligoninė, berods, pirmoji gydymo įstaiga uostamiestyje pagal profesiją įdarbinusi karo pabėgėles, rašoma pranešime spaudai. Ukrainietės buvo maloniai nustebintos aukšta ligoninėje teikiamų paslaugų kokybe bei modernia įranga, puikia atmosfera tarp kolegų ir pacientų.
„Į ligoninės kasdienybę vis labiau įsiliejančios ukrainietės džiugina ne tik profesionalumu. Neįmanoma nepastebėti jų stiprybės, nuoširdumo palaikant santykį su kolegomis, ir motyvacijos atliekant savo darbą. Gydytojui pradėti dirbti kitoje valstybėje yra didžiulis stresas – juk sveikatos priežiūros sistemos, reikalavimai skiriasi. Tačiau labai džiaugiamės, kad mūsų darbuotojų gretas papildė kolegos iš Ukrainos ir daugiaprofilinėje Klaipėdos universitetinėje ligoninėje tęsia profesinį kelią“, – sako Klaipėdos universitetinės ligoninės vadovas prof. habil.dr. Vinsas Janušonis.
Į darbą – kuo greičiau
Visoms trims gydytojoms ukrainietėms, kol pasiekė Lietuvą, teko daugybę išbandymų. „Vienas svarbiausių darbo teikiamų privalumų – galimybė užsimiršti ir negalvoti apie įvykius gimtinėje“, – pabrėžia moterys.
KUL klinikinėje diagnostinėje laboratorijoje, Mikrobiologijos skyriuje pradėjusi dirbti medicinos biologė Julija Chez gimtajame mieste dirbo mokslinių tyrimų institute, kur netrukus planavo apsiginti disertaciją bei įgyti mokslinį laipsnį. Į šalį įsibrovusi Rusija sugriovė visus planus. Atsidūrus Lietuvoje, savanoriai Julijai padėjo rasti darbą. „Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad galiu dirbti medicinos biologe didžiausioje Klaipėdoje gydymo įstaigoje. Tai šiek tiek skiriasi, ką veikiau namuose, bet atitinka mano profesiją. Pirmiausia norėjau kuo greičiau „iššokti“ į darbą. Būtent „iššokti“, nes šitas žodis tinkamiausiai apibūdina mūsų savijautą“, - pasakojo ukrainietė.
Kolegei antrina ir gydytoja neonatologė Olga Trostenko: „Lengviau, kai grįžti į tą pačią terpę, kur dirbai prieš tai. Medicina, rūpinimasis naujagimiais visur yra vienodas. Labai ilgėjausi šio darbo, kol nedirbau ir tvarkiausi dokumentus.“
Atsiliepimai apie ligoninę – itin šilti
J. Chez negailėjo gerų atsiliepimų apie laboratorijos įrangą ir skyriaus vadovę, kuri į viską įsigilina ir atsakingai bei nuoširdžiai rūpinasi savo darbu. Iš draugės ukrainietės, anksčiau daug keliavusios po ES šalis, Julija buvo girdėjusi, kokio lygio ligoninės ir aparatūra yra kitur. Tad, anot jos, pagyros KUL atžvilgiu nėra tik mandagumo žodžiai.
„Tai moderni daugiaprofilinė ligoninė, kur teikiamos įvairios kvalifikuotos paslaugos, naudojama aukšto lygio aparatūra. Ir tai nėra tik tušti žodžiai. Atvažiavau iš daugiamilijoninio miesto (Charkovas – antras pagal dydį Ukrainos miestas – aut. past.), tad tikrai žinau, ką sakau“, – pabrėžė medicinos biologė. Anot jos, pažįstami ukrainiečiai, kuriems prireikė įvairios medicinos pagalbos, kreipėsi būtent į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Jie buvo sužavėti medicinos personalo aptarnavimo kultūra, gydymo paslaugomis ir kita teikiama pagalba.
Visos pašnekovės akcentavo itin didelę geranorišką kolegų, ypač skyrių vadovų, pagalbą. Medicinos biologė J. Chez pasidžiaugė, kad įsivažiuoti į darbą jai padėjo rusiškai kalbanti kolegė, tad integruotis buvo gerokai greičiau ir lengviau.
Norėtų pasimokyti iš kolegų
12 metų patirtį turinti ginekologė I. Žylina pastebi, kad jos darbas uostamiestyje nedaug kuo skiriasi nuo to, ką veikė gimtinėje. Ginekologė patikino, kad įsivažiuoti į darbus ligoninėje nebuvo sudėtinga – prireikus paklausdavo kolegų, kurie mielai padėdavo.
Gydytoja norėtų pasisemti patirties iš kai kurių kolegų, turinčių ilgametę patirtį, atliekant ginekologines onkologines operacijas. Iki tol ji su šia sritimi buvo mažai susidūrusi, tad jai tikrai būtų įdomu pagilinti savo profesines žinias būtent šioje srityje.
„Didžiulis pliusas, kai šalia yra žmonių, iš kurių gali ko nors pasimokyti“, – reziumavo ginekologė.
„Operacinėje kalbos neprireikia“
Ukrainietės pasidžiaugė, kad Lietuvos valstybė supaprastino priėmimo į darbą tvarką, tad dar besimokydamos sunkiai įkandamos lietuvių kalbos, moterys galėjo pradėti dirbti pagal specialybę.
Pasak J. Chez, Lietuvos privalumas palyginti su kitomis ES šalimis, kad čia daugiau ar mažiau žmonės kalba rusiškai. Nuvažiavusieji į Vokietiją tautiečiai guodėsi dėl itin daug sunkumų keliančio kalbos barjero.
Dabar daugelis ukrainiečių mokosi lietuvių kalbos, tačiau pripažįsta, kad kitai kalbų grupei priklausanti lietuvių – sunkiai įkandama. Nepaisant to, kai kurias frazes lietuviškai moterys jau išmoko. Prireikus pasitelkia vertimo programėlę telefone arba paprašo rusiškai kalbančių kolegų pagalbos.
„Naujagimiai dar nekalba, tad su jais bendraudama kalbos barjero nejaučiu. Juos suprantu iš pirmojo riksmo, o su jų tėveliais bandau susikalbėti kuria nors iš mokamų kalbų ar net keliomis iškart. Pacientai labai stengiasi man padėti susikalbėti“, – pasakojo neontologė O. Trostenko.
„Mums labai pasisekė, kad atsidūrėme Lietuvoje. Gal kitur nebūtų pavykę taip gerai įsitvirtinti, jei ne lietuvių geranoriškumas. Tokiais atvejais net sunku rasti tinkamus žodžius, kad galėtume išreikšti savo dėkingumą. Dėkojame Klaipėdos universitetinės ligoninės vadovui už pasitikėjimą ir galimybę dirbti pagal profesiją“, – sakė pašnekovės.
