Plačiau apie tai, ką reikėtų žinoti prieš ruošiantis planiniams endoskopiniams tyrimams ir kokiais atvejais jų prireikia, papasakojo VUL Santaros klinikų vaikų chirurgė-endoskopuotoja Julija Červinskienė ir Vaikų chirurgijos skyriaus vedėjas gydytojas vaikų chirurgas dr. Arūnas Strumila.
Paprašyta paaiškinti, kas yra tie endoskopiniai tyrimai, gydytoja atsakė paprastai – tai yra organų apžiūrėjimas iš vidaus.
„Mūsų poskyryje vaikams yra atliekamos virškinamojo trakto endoskopijos – tai yra stemplės, skrandžio, dvylikapirštės žarnos tyrimai ir storosios žarnos tyrimai. Taip pat atliekamos kvėpavimo takų endoskopijos – taip vadinamos bronchoskopijos“, – vardijo J. Červinskienė.
Ją papildydamas A. Strumila pridūrė, kad pastaruoju metu ypač sparčiai tobulėjant endoskopiniams tyrimams jų metu gali būti ne tik apžiūrimi organai, bet ir atliekamos ir tam tikros manipuliacijos:
„Net galima sakyti, tai atima dalį chirurgų darbo. Kita vertus, tokio tyrimo metu padaroma daug mažiau intervencijų. Tad jei yra pasirinkimas, ar atlikti endoskopiją su manipuliacija, ar chirurginę operaciją, tai ypač mažiesiems pacientams po tyrimo yra daug mažesnis diskomfortas.“
Kada prireikia tyrimo?
Ligų spektras, kada skiriami tokie tyrimai, labai platus. Pasak A. Strumilos, kasmet jis tik platėja ir atsiveria vis naujų galimybių.
„Endoskopijas galima atlikti dar naujagimiams, patvirtinant ir gydant įgimtas patologijas, įsivertinant būkles prieš ir po operacijų. Vyresniame amžiuje pagrindinė mūsų duona turbūt yra dėl skrandžio ligų tiriami vaikai, mūsų gastroenterologai su pediatrais duoda daug darbo. Taip pat darome kolonoskopijas dėl Krono ligos ir kitų susirgimų“, – kalbėjo gydytojas.
„Dažniausiai svetimkūnius traukiame iš stemplės, kas vaikams sukelia didelį diskomfortą, tada skubos tvarka skiriama endoskopija. Taip pat didesni svetimkūniai traukiami iš skrandžio, kurie patys pasišalinti negali, arba tai yra aštrūs daiktai, baterijos.“
Tęsdama jį J. Červinskienė dėstė, kad endoskopijos metu gali būti šalinami ir svetimkūniai, tyrimas gali būti atliekamas ir stabdant kraujavimas esant tam tikroms kepenų ligoms ar iš opų, kitų pažeidimų.
„Iš esmės tyrimo priežastys priklauso nuo amžiaus. Kuo vaikas mažesnis, vos kelių mėnesių naujagimis, daugiau kalbame apie įgimtas ligas. Maži vaikai iki 5 metų yra didžiausi svetimkūnių mėgėjai – jie visko turi paragauti per burną, būna, ir įkvepia juos. Štai keli paskutiniai atvejai buvo skalbimo miltelių kapsulių „paragavimas“. Vyresniems vaikams jau prasideda skrandžio bėdos, uždegiminės ligos, tada jau diagnozuojame ir gydome“, – kalbėjo A. Strumila.
Praryta baterija gali kainuoti ir gyvybę
Vaikų chirurgė-endoskopuotoja pabrėžė, kad jei prarytas svetimkūnis jau nukeliavęs iki žarnyno, dažniausiai jį ištraukti endoskopo pagalba jau sudėtinga.
„Dažniausiai svetimkūnius traukiame iš stemplės, kas vaikams sukelia didelį diskomfortą, tada skubos tvarka skiriama endoskopija. Taip pat didesni svetimkūniai traukiami iš skrandžio, kurie patys pasišalinti negali, arba tai yra aštrūs daiktai, baterijos. Kartais, būna, traukiame ir iš dvylikapirštės žarnos, jei būna koks ilgas svetimkūnis, pavyzdžiui, dantų krapštukas, teptukas yra buvęs. Jei svetimkūniai nukeliauja žemiau, jie dažniausiai pasišalina natūraliais keliais“, – kalbėjo J. Červinskienė.
A. Strumila pažymėjo, kad pavojingiausios vietos yra stemplė ir skrandis – ten, kur svetimkūnis gali užstrigti ir labiausiai pakenkti vaikui, jei nebus pašalintas. Todėl tėvai įspėjami nepalikti jokių vaikui prieinamų daiktų, kurie gali padaryti tokios bėdos.
„Ypač pavojinga, jei stemplėje užstringa baterijos – per valandą, dvi, jei baterija neišsikrovusi, yra didesnė, labai greitai sukelia nudegimus, kurie pavojingi sveikatai ir net gyvybei. Ilgiau užsibuvusi baterija sukelia nudegimą, jis po to gydamas sukelia siaurėjimą, randėjimą, tada reikalingi ir plėtimai. Kai stemplėje yra nudegimas, žaizda, gydymas užtrunka.
Yra net aprašyta liūdnai pasibaigusių atvejų dėl nediagnozuotų baterijų stemplėje, tad tėvai turi labai saugoti, kad vaikai neiškrapštytų iš kokių žaisliukų baterijų, neduoti mažiems vaikams žaisti su monetomis. Tai nėra labai pavojingas svetimkūnis, bet reikalingas guldymas, narkozė, endoskopija. Tai vis tik intervencinė procedūra, turinti savo komplikacijas ir rizikas, tad geriau to išvengti“, – aiškino J. Červinskienė.
Vaikų chirurgijos skyriaus vedėjas patikslino, kad čia kalbama apie apvalias plokščias baterijas – jos yra pačios pavojingiausios. Gydytojai kartu juokėsi, kad turi visą dėžę įvairių iš kvėpavimo takų ir virškinamojo trako ištrauktų svetimkūnių.
Dažnas klausimas – ar galima atlikti su migdymu
Kalbėdami apie planinius endoskopinius tyrimus gydytojai pasakojo, kad pirmas tėvelių klausimas neretai būna apie tai, ar galima tyrimą atlikti su migdymu, kiek laiko jis truks.
„Taip pat, jei vaikas vyresnis, domimasi, ar galės tą dieną po tyrimo eiti į mokyklą. Vaikai daugiau klausia, ar skaudės. Tai su narkoze tyrimą atlikti galima. Aišku, visada atsižvelgiama į vaiko amžių, pirmiausia paties vaiko pageidavimus, ir jau antroje vietoje – į tėvų. Didesniems vaikams dažnai papurškiame į gerklę vietinio anestetiko, nujautriname gerklę, kad mažiau jaustųsi endoskopo lietimasis. Bet visiškai tai nenujautrina, nenuima vėmimo reflekso, vis tiek sukeliamas noras žiaukčioti.
Kitas variantas – jei vaikas labai bijo arba yra labai mažas, iki 7–10 metų, tada dažniausiai naudojame sedaciją. Tai nėra pilna narkozė, nėra taip, kad vaikas visiškai miegotų. Tai yra raminantys vaistai, leidžiami į veną, tam reikia įstatyti kateterį. Vaikas tuomet tampa mieguistas, tai sumažina nerimą, baimę ir dažniausiai atsigavęs jis tyrimo neatsimena. Bet tai nėra pilna narkozė.
Su ja dažniausiai mūsų poskyryje vaikams daroma bronchoskopija, kolonoskopija. Endoskopijos metu narkozė daroma, jei tėvai labai pageidauja, vaikas labai bijo arba yra labai mažas, arba jei yra planuojama kiek ilgesnė procedūra, su papildomomis manipuliacijomis. Taip pat narkozė taikoma, jei tyrimas atliekamas vaikams su raidos, autizmo spektro sutrikimu“, – J. Červinskienė.
Taikant bendrą nejautrą reikia didesnio pasiruošimo – šviežiai padaryti kraujo tyrimus, kardiogramą. Apie visa tai paprastai informuoja tyrimą skiriantys gydytojai.
Tyrimas trumpas, bet po narkozės laikas ligoninėje prailgs
Taip pat visiems atliekant visus endoskopinius tyrimus vaikas turi būti sąlyginai sveikas, nekarščiuoti, nesirgti ūmiomis virusinėmis infekcijomis. „Vaikas, aišku, turi būti nevalgęs ir negėręs. Kieto maisto gerai būtų nevalgyti jau 8 valandas, bet jei tyrimas skiriamas iš ryto, iki 9, 10 val., tai prašome nevalgyti nuo 8 valandos vakaro, vartoti lengvą maistą.
Būna, kad vyresni vaikai vėlai vakare prisivalgo, tai iš ryto skrandis dar būna pilnas. Tai tas ir mums apsunkina apžiūrą, ir tyrimas būna mažiau informatyvus, ir pacientai sunkiau toleruoja. Jei tai yra kūdikis, mišinuko turi būti negėręs 6 val., jei mamos pienu maitinamas kūdikis – 4 val. Ir vandens reikia būti negėrus 2 valandas“, – vardijo vaikų chirurgė-endoskopuotoja.
Viršutinės virškinamojo trakto dalies endoskopinis tyrimas trunka 5–15 min. Tačiau tyrimo metu atliekama daugiau manipuliacijų, tai gali pareikalauti ir daugiau laiko.
„Jei yra taikoma narkozė, dar užtrunka, kol vaikas užmigdomas, pats tyrimas ir atsibudimas po narkozės. Visa tai gali užtrukti iki 20 minučių. Jei tyrimas atliekamas su sedacija, vėlgi užtrunka kateterį pasistatyti. Nors į veną suleisti vaistai greitai suveikia, atsigavimas po sedacijos užtrunka apie dvi valandas, jas vaikas pas mus ir turi praleisti. Po narkozės vaikas taip pat dar turi mažiausiai 2–3 valandas praleisti gydymo įstaigoje“, – paaiškino J. Červinskienė.
