Pradėdama pokalbį VUL Santaros klinikų Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja, gydytoja vaikų neurologė, socialinė pediatrė Laima Mikulėnaite visų pirma akcentavo, kad nereikia turinčiųjų šį sutrikimą stigmatizuoti.
„Autizmas nėra tas daiktas, ką žmogus gali turėti ar negali turėti. Autizmas tai yra būdas būti. Mes kalbame apie raidos sutrikimą ir žmones, kurie turi tam tikrų ypatumų. Jei reiktų trumpai pasakyti, kas yra autizmas, pasakyčiau, kad tai yra žmogus, turintis socialinių ypatumų ir arba jie trukdo gyventi, arba ne ir žmogus puikiausiai gali su tuo gyventi“, – nuotolinės konferencijos metu kalbėjo ji.
Gydytoja visų pirma ragino matyti vaiką, o ne jo sutrikimą ar ligą. „Visi vaikai turi teises būti gyvenime vienodai laimingi“, – pabrėžė medikė.
Kokie požymiai išduoda autizmą?
Paklausta, kokie požymiai leistų įtarti vaiką turint autizmo spektro sutrikimą, L. Mikulėnaitė pastebėjo, kad galima pakankamai anksti pamatyti, jog vaiko raida yra kitokia, jis kažkaip kitaip reaguoja į aplinką tėvus, įvairiausius dirgiklius.
„Tas laikas tikrai yra ganėtinai anksti – 4–6 mėnesiai. Jei mes įdėmiai stebėsime vaiko elgesį, be abejo, jau tokiame amžiuje galima pamatyti, kad tas santykis, kuris pirmiausia vystosi su mama, formuojasi kiek kitokiu būdu nei įprastos raidos vaikams.
Jei kalbėsime apie įprastos raidos vaiką, tai jis labai atspindi emocijas, mama kalba, vaikas kalba, bendravimas yra labai džiaugsmingas. Ir, pasirodo, jis yra nepaprastai svarbus ir vaiko pažintinei, ir kalbos raidai, vėliau – adaptacijai darželyje, mokykloje ir apskritai gyvenime.
Bet kai ateina kitoniškas vaikas, kuris iš principo kitaip supranta bendravimą ir kitaip kuria santykius, tai, be abejo, mes matysime kitaip į tą mamos skatinimą bendrauti reaguojantį vaiką. Šitas vaikas dažnai nežiūri į mamą, arba, jei žiūri, jis neatspindi tos emocijos, kurią jam siunčia“, – dėstė gydytoja.
Jos teigimu, tokiais atvejais atrodo, kad vaikas daugiau domisi daiktais, o ne mama: „Jis labai greitai nusisuka nuo tavo veido, kada pradedi jį kalbinti. Arba vaikas labai dirglus, negali jo nuraminti paėmus ant rankų ir jis geriau nusiramina būdamas lovytėje. Tai visiškai nebūdingi dalykai, kai kalbame apie įprastos raidos vaiką.“
Dažnai kreipiasi tik suėjus 2–3 metams
Pasak specialistės, tokie ankstyvi ženklai suteikia labai daug informacijos patirtį turinčiam specialistui. Tačiau aiškiau pamatyti, kad vaikas turi autizmo spektro sutrikimą, galima suėjus metams, kai labiau išryškėja anksčiausi požymiai.
„Pavyzdžiui, vaikas nerodo pirštu, neatsiliepia į vardą, nesikuria vadinamas jungtinis dėmesys tarp mamos ir vaiko, ką, matyt, mamos labiausiai mato, kad vaikas nežiūri į akis. Tokie požymiai iš karto leidžia įtarti, kad kažkas yra kitaip.
„Autizmas nėra tas daiktas, ką žmogus gali turėti ar negali turėti. Autizmas tai yra būdas būti. Mes kalbame apie raidos sutrikimą ir žmones, kurie turi tam tikrų ypatumų.“
Iš esmės matoma, kad vaikas kitaip reaguoja į pasaulį, ta kitokia reakcija labai didele dalimi susijusi su bendravimu, komunikacija, ir vėliau, kaip matome, vėluoja kalbos vystymasis. Turbūt pagrindinis skundas ir būtų, dėl ko tokie vaikai ateina 2–3 metų, Kita priežastis – kad kažkaip keistai elgiasi darželyje“, – kalbėjo L. Mikulėnaitė.
Gali nustoti kalbėti vyresniame amžiuje
Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus gydytoja vaikų neurologė, socialinė pediatrė Rūta Matukaitė teigė, kad minėtasis amžius ir yra dažniausias, kada tėvai su vaikais pirmą kartą ateina į konsultacijas.
„Ir kai žiūrime atgal, tikslingai klausiame tėvų, paaiškėja, kad jie dažniausiai jau būna pastebėję kažkokius požymius, kuriuos gal net būna sunku įvardinti, bet kad kažkas yra taip, kaip ne visai turėtų būti. Tačiau net ir pastebėję ženklus jau kūdikystėje tėvai labai retai dėl to ateina į konsultaciją“, – apgailestavo ji.
L. Mikulėnaitė pridūrė, kad gali nutikti ir vadinamasis regresas, kai paprastai vaikui suėjus apie 2 metus, kai jis jau būna pradėjęs kalbėti, bendrauti, staiga nustoja tą daryti.
„Kažkur apie 30 proc. atvejų turime tokį dalyką. Mokslas teigia, kad tie vaikai, kuriems autizmas prasideda tariamai nuo regreso, vis dėl to jie turi didesnį autizmo požymių išreikštumą nei tie vaikai, kurie nepatiria šio regreso“, – pridūrė ji.
Pašnekovė kartu užsiminė ir apie pagrindines autizmo vystymosi priežastis.
„Daugiausiai kalbama apie genetiką, tam tikras genų mutacijas, kurios tai nulemia. Šiandien yra suskaičiuota daugiau nei 1 tūkst. genų, kurie turi ryšį su autizmu. Viena vertus, gerai, kad turime priežastį, kita vertus, neturime kažkokio specifinio geno, kurį nustačius vos vaikui gimus galime žinoti, kad gali vystytis autizmo sutrikimas ir reikia pradėti kryptingai dirbti“, – sakė L. Mikulėnaitė.
Efektyvi pagalba – kuo anksčiau
Gydytoja atkreipė dėmesį, kad ypač svarbu, jog pagalba vaikams, kurie vystosi kitoniškai, vystosi autizmo spektro sutrikimo keliu, būtų teikiama kuo anksčiau.
„Ne veltui kalbama apie 4–6 mėnesius. Taip yra dėl labai paprasto dalyko. Nors atrodo, kad intensyviausia kalbos raida vyksta apie 2 metus, bet, pasirodo, pats pakitimų centrinėje nervų sistemoje pikas, kada kalbame apie smegenų plastiškumą ir kada smegenys labai intensyviai vystosi ir formuoja įvairius centrus, yra nuo 8 iki 10 mėnesio.
„Suprantu, kad tai yra baisu, matau pilnas baimės, vėliau – ašarų akis, bet visada galvoju, kad sužinojimas, kad tavo vaikas turi autizmo spektro sutrikimo požymius, tai nėra pasaulio pabaiga, tai yra pradžia tos pagalbos, kurią galime suteikti.“
Taigi procesai smegenyse vyksta daug anksčiau. Tad jei ankstyvajame amžiuje kryptingai padėsime vaikui pajusti malonumą bendrauti, per pojūčius pajusti, kad gali sukurti santykį su kitu žmogumi, be abejo, rezultatą turėsime visai kitokį“, – akcentavo L. Mikulėnaitė.
Ragina nugalėti baimę
Pasak R. Matukaitės, tėvų dėmesį turėtų atkreipti bet kokie neįprasti vaiko judesiai. „Juos mes vadiname stereotipiniais – tai ir rankų plasnojimas, sukimas, jautrumas aplinkos dirgikliams, garsams, išrankumas maistui, prisilietimams ir panašiai.“
Medikės ragina kreiptis į specialistus kuo anksčiau, kai tik pastebima, kad vaiko bendravimas yra kitoks, nėra to atgalinio ryšio.
„Suprantu, kad tai yra baisu, matau pilnas baimės, vėliau – ašarų akis, bet visada galvoju, kad sužinojimas, kad tavo vaikas turi autizmo spektro sutrikimo požymius, tai nėra pasaulio pabaiga, tai yra pradžia tos pagalbos, kurią galime suteikti. Patikėkite, tikrai yra veiksmingų metodikų, nebijokime, eikime. Tos pagalbos bus labai daug, ji bus labai prasminga ir reikalingas ir tėvams, ir vaikams“, – pabrėžė L. Mikulėnaitė.
R. Matukaitė antrino, kad tokiais atvejais labai džiugu išvysti, kad pavyko padėti vaikui: „Labai smagu matyti, kai tie vaikai keičiasi, atranda bendravimo būdą, atranda, kaip paprašyti, nebūtinai žodžiais, bet parodyti ir kitaip išreikšti savo poreikius, atranda ir savotišką nusiraminimą ir ryšys tarp vaiko ir tėvų tik gerėja.“
Didelė trauma ir tėvams
Medikės konstatavo, kad kitą kartą priimti žinią, kad vaikui yra autizmo spektro sutrikimas, tėvams prireikia nemažai laiko. Todėl, užuot grįžę į konsultaciją po kelių mėnesių, kaip nurodo gydytojas, tą padaro tik po metų.
„Ir mokslas tą sako, kad tai yra šeimos, kurios patiria daugiausiai streso. Auginti vaiką, kurio dažnai nesupranti, kuris rodo tam tikrą elgesį ir tu to negali suprasti, taip pat negali jam paaiškinti, nes yra ribotas kalbos supratimas, o ir vaikas negali tau pasakyti, ko nori, nes negali bendrauti ir kalbėti, be abejo, tai yra labai didelė problema.
Kita vertus, pasirodo, kad ir tėvai, kurie nesupranta savo vaiko, patiria didžiulį diskomfortą, tada mama save dažnai įvardija kaip blogą mamą. Ir kas atsitinka, kad tas ryšys tarp vaiko ir mamos, kuris toks svarbus pirmaisiais metais, formuojasi kitaip“, – kalbėjo L. Mikulėnaitė.
