Lietuvoje yra virš 24 tūkst. epilepsija sergančių žmonių. Nors epilepsija yra viena seniausių pasaulyje žinomų ligų, pažymima, kad visuomenė vis dar jaučia baimę ir mažai žino apie ją, todėl dažnai ir vengia apie ją kalbėti. Dėl nenoro tą daryti žmonės, sergantys epilepsija, tartum gyvena šešėlyje – ne visada supranta kylančias rizikas, kartais patiria diskriminacija darbo vietose ar bendruomenėse.
Gali pasireikšti bet kokiame amžiuje
Apie tai pasikalbėti pakviesta VUL Santaros klinikų Vaikų neurologijos skyriaus vedėja, vaikų neurologė dr. Rūta Praninskienė pabrėžė, kad epilepsija gali pasireikšti bet kuriame amžiuje.
„Serga tiek naujagimiai, tiek kūdikiai, tiek suaugusieji ir patiria besikartojančius priepuolius. Tai labai svarbu – tam, kad būtų nustatyta diagnozė, priepuoliai turi kartotis. Atsitiktinis patirtas vienas priepuolis dar nėra epilepsija“, – nuotolinės konferencijos metu pažymėjo ji.
Pasak Santaros klinikų Neurologijos centro gydytojos neurologės prof. Rūtos Mameniškienės, svarbu, kad priepuolio priežastys nebūtų susijusios su kažkokiu ūmiu smegenų pažeidimu – pavyzdžiui, trūkstant elektrolitų ar nustojus vartoti alkoholį prieš tai jį ilgai gėrus.
Klastingiausi epilepsijos priepuoliai – kūdikystėje
Pasak R. Praninskienės, klastingiausia yra naujagimių epilepsija.
„Tai yra židininiai priepuoliai: kažkoks vienos galūnės, galvos, skruosto, akių ritmiškas trūkčiojimas, iš esmės – labai įvairių kūno dalių trūkčiojimai. Kalbant apie kūdikius, būna labai klastinga su miegu susijusi epilepsijos forma – epilepsiniai spazmai.
Tėveliai juos irgi labai įvairiai nupasakoja ir jiems atrodo, kad tai galėtų būti bet kas kitas, tik ne epilepsijos priepuolis. Galvoja, gal tai kažkokie pilvo spazmai ir visas kūnas taip reaguoja, todėl labai prašome tokius dalykus nufilmuoti. Gydytojams tada daug lengviau įvertinus nusiųsti laiku pas specialistus. Vėlesniame amžiuje jau patiriami įvairūs priepuoliai – gali būti įsitempimas, visų galūnių trūkčiojimai, užsižiūrėjimai“, – kalbėjo ji.
„Tačiau priepuolio metu nieko nereikia kišti į burną, nes liežuvis jau būna prikąstas. Kai pradedame plėšti jau stipriai suspaustą žandikaulį, liežuvis jau būna prikąstas, tad bandydami atverti tik dar sužalojame gleivinę. Taigi svarbiausi keturi dalykai – kuo anksčiau paversti žmogų ant šono, nieko nekišti į burną, stebėti laiką ir saugoti nuo susižalojimų“, – sakė R. Mameniškienė.
Apžvelgdama pagrindinius epilepsijos pasireiškimo būdus R. Mameniškienė atkreipė dėmesį, kad priepuolių metu nebūtinai turi užklupti traukuliai:
„Mes juos vadiname absansais, tai yra kai vaikas ar paauglys sustingsta, atrodo tiesiog užsisvajojęs ir po to vėl grįžta į save lyg atsibudęs. Tokių epizodų per dieną gali būti labai daug ir dažniausiai pastebėti, kad jie vystosi, galima tik tuomet, kai matomi blogi mokymosi rezultatai, nes vaikas negali susikaupti, tęsti užduočių.“
Staiga pajaučia staigią baimę ar net sielos atsiskyrimą
Ji nurodė, kad suaugusiems labai panašiai gali pasireikšti kiti priepuoliai: „Juos vadiname smilkinio skilties epilepsija, kai žmogus taip pat gali atrodyti užsisvajojęs, kartais ryti seiles, čepsėti, atlikti kokius nors keistus judesius viena ranka. Bet jie nenukrenta, nepatiria traukulių. Tokio dalyko žmogus vėliau neprisimena, tai gali būti taip natūralu, kad ir artimieji neatkreips dėmesio.“
Gydytojos pastebėjimu, kiti priepuoliai gali būti tokie, kad žmogus tik kažką pajaučia, pavyzdžiui, tarsi skruzdėlytės nubėga per visą kūną.
„Gali būti keisti svaigimai arba sielos atsiskyrimas nuo kūno, kai žmogus lyg mato save iš šalies, jį net galėtų iš viršaus kontroliuoti ir po kelių minučių grįžta į save. Gali būti įvairūs jausmai, pavyzdžiui baimė, nerimas, kurie labai staigiai užeina, būna labai stiprūs, trunka labai trumpai“, – pasakojo R. Mameniškienė.
Epilepsijos atsiradimo priežastis gali būti genetinė (paveldimas sindromas), tai gali būti ir įgimtų pakitimų smegenyse arba kitos ligos pasekmė, pavyzdžiui, naviko, galvos smegenų uždegimo, įvairių galvos infekcinių susirgimų, autoimuninių ligų ar metabolinio sutrikimo.
R. Praninskienė pridūrė, kad ypač daug tokių atvejų, kai epilepsija būtent yra medžiagų apykaitos ligos simptomas, pasitaiko tarp vaikų.
Paklausta, kiek teisinga būti sakyti, kad epilepsija yra paveldima liga, R. Mameniškienė paaiškino, kad paveldimas gali būti tik tam tikras sindromas. „Tačiau rizika vaikui paveldėti ligą yra labai panaši kaip sveikiems tėvams turėti vaiką, kuris sirgs epilepsija“, – sakė ji.
Ar įmanoma pagyti?
Kad ir kaip epilepsijos diagnozė gali gąsdinančiai skambėti, gydytojos nuramino, kad didelei daliai pacientų pavyksta suvaldyti priepuolius.
„Kai kurie vaikai tiesiog išauga (...), tačiau 30 proc. asmenų, deja, priepuoliai lieka kartotis. Lietuvoje turime pakankamai daug tokių pacientų. Tada ieškome kitų būtų, mokslas vietoje nestovi, nuolat atliekami klinikiniai tyrimai, ieškoma naujų vaistų, naujų stimuliacijos būdų, bandomos įvairios dietos ir kiti režimai“, – kalbėjo R. Mameniškienė.
Pagrindinės epilepsijos gydymo taktikos – naudojami medikamentai, hormonai, taikoma ketogeninė dieta, galimas ir chirurginis gydymas.
„Yra pusiau chirurginis gydymas, kurį vadiname alternatyviu, kai taikoma klajoklio nervo stimuliacija. Jau penktus metus taikome šį gydymą ir matome gana neblogą efektą kai kuriems pacientams. Užsienyje taikoma ir gilioji ar selektyvi smegenų stimuliacija“, – sakė gydytoja.
Kaip padėti priepuolio metu?
Gydytojos pokalbio metu taip pat patarė ir tai, kaip prasidėjus priepuoliui reikėtų reaguoti aplinkiniams.
„Mums labai svarbus laikas, nes didžiųjų traukulių metu žmogus nekvėpuoja, ir jei tai tęsiasi ilgiau, natūralu, kad žūsta neuronai. Jei fiksuotas priepuolis trunka tris minutes, jau siūlome galvoti apie vaistų suleidimą. Sergantysis epilepsija namuose paprastai turi vaistų, kurie naudojami priepuoliui nutraukti ir artimieji gali juos suduoti. Jei priepuolis yra ne pirmas ir trunka tiek, kiek įprasta, vaistų skirti nerekomenduojama.
Tada tiesiog reikia patraukti daiktus ar patį žmogų nuo aštrių, kietų paviršių, kad jis nesusižalotų, nes traukulių, pakartotinio trūkčiojimo metu galima sutrenkti galvą ir net prireikti gydytojo neurochirurgo intervencijos“, – vardijo R. Mameniškienė.
„Yra tyrimai kurie rodo, kad nėštumo metu vartojant nedideles folio rūgšties dozes geriau vystosi vaikelio smegenys. (...) Prevencija susideda ir iš gyvenimo būdo – tai ir alkoholio vartojimas, kas savaime žudo smegenis, naikina jų ląsteles. Taip pat ir traumos, patirtos dėl alkoholio vartojimo, yra didelės rizikos veiksnys epilepsijos priepuoliams išsivystyti“, – pastebėjo ji.
Taip pat ji patarė, kad žmogų galima iš karto paversti ant šono, mat pasibaigus traukuliams atsipalaiduoja visi raumenys. O gulint ant nugaros galima ir paspringti seilėmis, ir liežuvis gali uždaryti kvėpavimo takus:
„Tačiau priepuolio metu nieko nereikia kišti į burną, nes liežuvis jau būna prikąstas. Kai pradedame plėšti jau stipriai suspaustą žandikaulį, taip tik dar sužalojame gleivinę. Taigi svarbiausi keturi dalykai – kuo anksčiau paversti žmogų ant šono, nieko nekišti į burną, stebėti laiką ir saugoti nuo susižalojimų.“
Neurologė pastebėjo, kad daug žmonių bijo patirti priepuolį viešumoje, mat elgesys jo metu gali būti neprognozuojamas.
„Priepuoliai būna visokie, yra tokių, kai žmogus nukrenta ir gali pasišlapinti, bet yra tokie, kai priepuolio metu gali nusirengti ir to neprisiminti, susigaudyti tik po to, kai esi nuogas prieš auditoriją ir negali to kontroliuoti“, – pasakojo ji.
Ragina nestigmatizuoti
Ar epilepsija paveikia pažintinius gebėjimus? Pasak R. Praninskienės, viskas priklauso nuo epilepsijos formos.
„Jei epilepsija yra kitos ligos simptomas, tai, be abejo, yra lydintys ir pažinimo, ir judėjimo funkcijų sutrikimai. Jei epilepsija prasideda ankstyvoje jaunystėje, tam tikri jos tipai, tai visiškai nesąlygoja intelekto gebėjimų, tik paveikia gyvenimo kokybę“, – sakė ji.
Gydytoja pabrėžė, kad ne visada pakanka gerti vaistus, bet būtina laikytis ir miego režimo, nenaudoti toksinių medžiagų, kurios gali paskatinti priepuolį.
„Jei žmogui priepuoliai įvyksta 2, 3 kartus į mėnesį ar vieną kartą per savaitę ir tai trunka minutę, tai jis tikrai yra toks pats žmogus kaip ir visi kiti. Jis gali mokytis, dirbti, užsiimti, kuo nori gyvenime, nereikėtų jo izoliuoti, skirti mokymą namuose, drausti sportuoti, eiti į kiną ar vakarėlį, tik iš jo reikia grįžti laiku. Aišku, jei yra sindromas, kurio vienas simptomų epilepsija, yra pažinimo funkcijų pakitimai, tuomet jau atskira kalba“, – kalbėjo R. Mameniškienė.
Be to, sergantieji gali ir vairuoti automobilį. Tačiau tik tuomet, kai priepuoliai nesikartoja 1 metus. „Jei žmogus patiria priepuolius, tai visų pirma pavojinga pačiam pacientui ir kartu aplinkiniams – visuomenei“, – sakė gydytoja.
Taip pat sergant epilepsija galima ir susilaukti kūdikio, tačiau svarbu tam ruoštis. „Tada stengiamės sumažinti vaistų dozę iki minimalios efektyvios, reikia vartoti folio rūgštį prieš pastojant ir jau pastojus. Bet tiek pastoti, tiek nešioti ir gimdyti pačiai, maitinti motinos pienu vaikelį galima, tik tą būtų gerai daryti ne visai savarankiškai, prieš tai konsultuotis su specialistu“, – paaiškino gydytoja neurologė.
Ką galima padaryti prevenciškai?
Pasiteiravus, ar, kalbant apie epilepsiją, yra įmanoma kažkokia prevencija, R. Mameniškienė įvardijo kelis bendrus aspektus.
„Yra tyrimai kurie rodo, kad nėštumo metu vartojant nedideles folio rūgšties dozes geriau vystosi vaikelio smegenys. (...) Prevencija susideda ir iš gyvenimo būdo – tai ir alkoholio vartojimas, kas savaime žudo smegenis, naikina jų ląsteles. Taip pat ir traumos, patirtos dėl alkoholio vartojimo, yra didelės rizikos veiksnys epilepsijos priepuoliams išsivystyti.
Toliau svarbu rūkymas, riebaus maisto valgymas – visa tai, kas sukelia kraujotakos ligų riziką. Tai kartu yra ir epilepsijos prevencija. Aišku, svarbus ir imuniteto stiprinimas. Be abejo, jei liga jau atsinešta į gyvenimą, tam įtakos daryti negalime“, – konstatavo ji.
Gydytoja pabrėžė, kad bet kuriuo atveju epilepsija yra liga, kurios nereikia gėdytis.
„Kiekvienas turi tai priimti ir nereikėtų gėdytis – kaip ir diabeto, insulto, kitos ligos“, – apibendrino R. Mameniškienė.
