Petkevičių šeimai priklausančiame buvusiame Alekniškio dvare šiuo metu auga per 70 įvairiausių spygliuočių rūšių ir šimtai rūšių daugiamečių gėlių.
Pats Rokas Petkevičius pasakoja, kad vaikystėje dar neteko mėgautis dvaro aplinka. Sovietinė valdžia buvo jį pasisavinusi ir pavertusi tarybinio ūkio centru, kultūros namais, kuriuose vykdavo šokiai, o muzika skambėdavo iš juostinio magnetofono.
Ten taip pat buvo įrengtas ir tarybinio ūkio centras su kontora, grotuotais langais. Dėl to R. Petkevičiaus aistra gėlių auginimui užgimė šiek tiek kitoje vietoje.
„Tais laikais turbūt visas Vilnius buvo suvažiavęs iš Lietuvos provincijos ir tada dalino tokius kolektyvinius sodus. Tai yra sodo bendrijos, kuriose buvo žemės po 6 arus. Taip atsitiko, kad mano architektas tėtis ir įsigijo tokį sklypą. Visi gėlynai prasidėjo tenai, nes tai buvo tarsi langas į laisvą pasaulį.
1990 metais atgavus tėčio tėviškę, viskas persikėlė ten. Jis buvo labai entuziastingas, bandė sodinti čia ir kviečius, ir rugius, bet pasiteisino tik gėlininkystė. Aš gavau visą tą botanikos sodą kaip palikimą, tai nori nenori turi kažkiek tvarkytis ten. O tėvelio jau nebėra dvylika metų“, – jautriai apie iš mylimo tėčio paveldėtą pomėgį pasakoja žinių vedėjas.
Gėles siuntėsi iš Vakarų
R. Petkevičius prisimena, kad sodininkystė buvo vienas iš tų hobių, kuriuo užsiiminėti tuo metu buvo galima laisvai ir net pavykdavo gauti siuntinius su gėlių svogūnėliais, gumbasvogūniais, sodinamąja medžiaga, o kartais net ir žurnalų apie gėles iš Vakarų valstybių.
„Vaikystėje matydavau, kaip tėtis kolekcionuodavo gėles, kaip jomis keisdavosi. Buvo kardelių banga, paskui tulpių. Atsimenu dar pavadinimus jų. Visa šeima į tai buvo įsukta: ir mama, ir tėvas, ir seneliai.
Iš cigarečių kartono darydavome specialias dėžes, kur džiūdavo kardelių gumbasvogūniai. Buvo svarstyklės mažos, skirtos sverti iki gramo cheminėms medžiagoms ir marlės maišeliai siuvami. Buvo toks didelis didelis hobis ir jis stipriai užvaldė“, – prisiminimais dalijasi TV3 televizijos žinių vedėjas.
Vyras juokauja, kad kol kiti pažįstami rodydavo skaidres iš atostogų, jo tėvas paveiksluodavo augalus ir jų žiedus.
Sodą įvertino ir Viktoras Pranckietis
Nors žinomo vyro akis labai džiugina visi, kaip jis vadina, jo botanikos sode sužydėję augalai, R. Petkevičius juokiasi, kad negali pasakyti, kad prie jų kapstytis jam beprotiškai patinka.
„Aš mėgstu, pavyzdžiui, su traktoriumi žolę pjauti, su trimeriu šienauti. Mėgstu purkšti medžius. Aš labai gerai relaksuoju prie tos žemės ir žolės, nebūtinai prie gėlės“, – šypsosi jis.
Visos žinios, kuriomis šiuo metu gali pasigirti R. Petkevičius, kaupėsi ir sukapsėjo per gyvenimą. Jis užaugo su gėlėmis ir pas gėlininkus kartu su tėčiu lankėsi net ir užsienyje.
„Pas mane Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis lankėsi anksčiau nei jis tapo plačiai Lietuvai pažįstamas. Tuo metu jį geriausiai žinojo Aušros Tubienės laidos „Svajonių sodai“ žiūrovai. Vieną sykį man paskambino prieš keletą metų, sako: „O, tu sodybą turi. Mes galime pas tave gal atvažiuoti, pafilmuoti, mes kartu galime kažką pasodinti, jeigu tu mus įsileisi.“
Pasakiau jai, kad man nieko sodinti nereikia, o man pašalinti reikia. Aušra sako, tai mes tau žinių atvešime – atvažiuosime su Viktoru Pranckiečiu. Tuo metu jis buvo Aleksandro Stulginskio universiteto agronomijos fakulteto dekanas. Man atvežė jį kaip profesionalų dėstytoją“, – šypsosi vienas iš TV3 televizijos veidų.
Jo gėlės puošia ir Vilniaus senamiestį
R. Petkevičius prisimena, kad tą kartą V. Pranckietis davė tokių patarimų, kuriuos savo galvoje nešiojasi iki šiol.
„Jis man sako, nori, kad obuolys būtų didelis ir gražus? Tada turi būti nemažiau 20 lapų vienam vaisiui, todėl pasiimi kibirą ir raškai. O jeigu vienam obuoliui 40 lapų – dar geriau.
Vadinasi, jeigu norite stambių obuolių, kaip užsieniniai parduotuvėse, vidurvasarį primezgus obuoliukų, imi ir išmetinėji tuos vaisius. Nori, kad tulpės sukrautų stambų žiedą? Nuraškai kitus šalia. Žinių taip ir atsiranda“, – sako jis.
Pasitaiko, kad pats R. Petkevičius sulaukia prašymų pasidalinti patarimais, kaip auginti gėles, kaip pasigražinti aplinką.
„Dabar daugiausia jau aš dalinuosi gėlėmis. Į mane kreipiasi žmonės, bet ne visiems galiu visko duoti. Didžiuojuosi, kad mano gėlių yra labai gražiuose namuose ir gerose rankose – pajūryje, Vilniuje ar net Vilniaus senamiestyje yra kampelis, kur auga mano gėlės“, – pasakoja jis ir juokdamasis priduria, kad istorija nutyli, kaip gėlės atsidūrė Vilniaus širdyje.
Pasak vyro, dabar jam nebereikia siųstis gėlių iš užsienio, nebent panorėtų radikaliai pakeisti sodą.
Gėlyno pasididžiavimas – vilkdalgiai
Daugiausiai vietos Alekniškio sodyboje užima daugiametės gėlės, nes aplink vienmetes reikia labai daug tupinėti.
„Pas mus pagrindą sudaro viendienės, bijūnai ir vilkdalgiai. Toks tas tėvo palikimas – botanikos sodas. Aš pats turiu labai daug mokytis, skaityti, išmokti atpažinti veisles ir pavadinimus, kataloguoti juos. Įdomus užsiėmimas, labai įsuka šis užsiėmimas.
Turiu net ir nuotrauką, kur tėvas, jau sirgdamas vėžiu, rankoje laiko viendienę. Matyt, santarvę su gamta mes visi pajaučiame“, – šypteli jis.
Būtent Alekniškio sodyba ir yra ta vieta, kurioje žinomas televizijos veidas randa ramybę ir santarvę su gamta.
„Lietuvoje mes turime labai gražią gamtą ir manęs vidury vasaros net su šautuvu neišvarytum į kokią Maltą, Kanarus, kur kaitina žiemą ir vasarą“, – juokiasi jis.
Gėlių auginimo paslaptys
Paklaustas apie mėgstamiausias sodo gėles, R. Petkevičius ilgai nedvejojęs atsako, kad tai vilkdalgis arba dažnai liaudyje dar vadinamas irisas.
„Vilkdalgiai yra impresionistų gėlė. Pasižiūrėkite, kiek daug prancūzų impresionistų įkvėpė šitos gėlės žiedai. Vienos jų auginimo paslapties nėra. Tačiau, pavyzdžiui, jeigu krosnyje yra pelenų, tai jie reikalingi vilkdalgių gumbams nuo puvinio. Žinau, kad pelenus reikia persijoti per rėtį, o liepos mėnesį vilkdalgiams reikia apkarpyti lapus“, – nurodo jis.
Lietuvių itin pamėgtus rausvažiedžius bijūnus daugiausiai prižiūri R. Petkevičiaus mama Jurga.
„Tai yra labai graži birželio gėlė. Gėlių mados irgi eina ratu: buvo rožių banga, buvo gvazdikų banga, kai kam šios gėlės yra tarybinės, bet man ji visiškai prancūziška, dabar yra bijūnų banga.
Pas mane yra ir kvapnių rūšių, o parduodamos parduotuvėje olandiškos gėlės yra dažniausiai bekvapės. Gėles kartais reikia papurkšti, prireikia ir chemijos, ir paramstyti reikia, ir pagenėti, bet nėra ji ypatingai reikli“, – šypteli jis.
O apie R. Petkevičiaus sodyboje auginamas viendienes jau ima sklisti gandai, nes Alekniškio sodyboje žydi maždaug 100 jų rūšių.
„Viendienės – vidurvasario gėlės, dabar jau po Šv. Onos ir sakoma, kad po jos jau rytai ir vakarai šaltesni. Šių gėlių rūšių yra labai daug, o pas mane tikrai yra koks šimtukas, tūkstančio tikrai ne.
Viendienės yra puikus daugiametis augalas – patogu, kad jos daugiametės, antra – jų nereikia genėti, trečia – nesibado, nėra dyglių, ketvirta – yra labai daug spalvų ir įvairovės, labai patogus ir dekoratyvus augalas prie vandens telkinių, prie baseinų, takelių.
Keras gali augti 10 metų, kol reikės jį persodinti, todėl tai labai patogu. Tai madinga gėlė. Viendienės būna ir pilnavidurės, ir miniatūrinės, ir stambažiedės, ir vorinės formos“, – vardija jis ir juokiasi, kad visas jas galima atrasti jo sode.
