Vilnietė Kristina Šeniauskienė (64) jau ilgus metus gyvena bute viename sostinės daugiabutyje. Čia moteris kiekvieną rytą nubudusi žino, kad šiandien, kaip ir bet kurią kitą metų dieną, ji tikrai turės ką veikti.
Pomėgį paskatino pensija
Kristina jau gerą dešimtmetį džiugina kaimynų akis ir daugiabučio kieme iš gėlių ir akmenų kuria aplinkinių žvilgsnius traukiančias kompozicijas. Pati moteris pasakoja, kad šis jos pomėgis užgimė artėjant užtarnautai pensijai, tuomet ji pagalvojo, kaip būtų galima geriau išnaudoti atsiradusį laisvą laiką.
Taip vieną dieną apsiginklavusi kastuvu ir grėbliais Kristina išėjo į kiemą, kuris, anot moters, buvo virtęs tikru brūzgynu.
„Pagalvojau, kad vaikai ir anūkai jau užauginti – reikia kažkuo užsiimti. Po langu buvo brūzgynai ir šabakštynai, tai paėmiau kastuvą, grėblius ir pradėjau tvarkytis. Iškasiau, ko nereikia, ėmiau sodinti gėles“, – prisimena Kristina.
Sodininkystę pamilusi moteris atvirauja, kad ji norėjo ne tik paprastai pasisodinti keletą gėlių, o sukurti ir tam tikras kompozicijas. Taip pamažu kieme atsirado ir įvairiausių akmenų. Didesnius tekdavo atvežti traktoriumi, o mažesnieji čia atsirado karučio pagalba.
„Pradėjau vietoj šaligatvio kraštų daryti takelius, kurti gėlių tortus, kurie dabar turi net tris aukštus. Taip pat sukūriau ir širdelės formos, kitokių kompozicijų“, – priduria ji.
Gėlynas pelnė gausybę apdovanojimų
Nieko nuostabaus, kad smulkmeniškai metai iš metų prižiūrimas gėlynas greitai užkariavo visų širdis. Kristinos kuriamas daugiabučio gėlynas grožio konkurse pirmą kartą pirmąją vietą laimėjo prieš gerus septynerius metus, o vėliau apdovanojimų tik daugėjo: padėkos nuo Vilniaus merų A. Zuoko ir R. Šimašiaus, skinamos pergalės įvairiuose konkursuose, o kur dar ir „Metų kaimynės“ apdovanojimai.
Kristina šypteli, kad iš pradžių ji gėlyno išplėsti iki dviejų arų užimamo dabartinio ploto tikrai neplanavo, tačiau pamilusi sodininkystę moteris niekaip negalėjo sustoti kurti tokio grožio:
„Iš pradžių norėjau gėlyno tik prie savo langų, paskui gėlės ėmė daugintis, todėl pradėjau tvarkyti aplinką ir šalia kaimynų. Jie iš pradžių nesuprato, kas čia vyksta, nelabai kreipė dėmesį, bet vėliau ėmė negailėti pagyrų.“
Užbūrė komplimentų jūra
Pašnekovė sako, kad anksčiau ji su gėlėmis ir sodininkyste neturėjusi nieko bendro, tačiau išėjus į pensiją, moteris nė kiek nesigailėjo, kad pradėjo rūpintis daugiabučio kiemu:
„O ką sėdėti ant suolelio ir burbėti, kad gyvenimas blogas? Man gyvenimas pagerėjo, sveikata susitvarkė, kai ėmiau krapštytis gėlyne. Pradėjau bendrauti su žmonėmis, daugiau judėti. Taip ėmiau jausti, kad esu reikalinga, juk reikia gėles palaistyti, persodinti, pagražinti.
Pradėjau girdėti komplimentus, jie mane užbūrė. Žmonės sako, kad jiems patinka, gražu, o aš ir galvoju, palaukite, išradingiau ir gražiau dar sugalvosiu“, – juokiasi gėlyno savininkė.
Dabartiniame Kristinos gėlyne auga per šešiasdešimt rūšių augalų, čia galima rasti ir daugiamečių augalų, ir krūmų ar spygliuočių. Hortenzijos, rododendrai, ledinukai, begonijos, serenčiai, petunijos – tai tik maža dalelė vilnietės kuriamo grožio.
Dienas leidžia tarp gėlių
Moteris šypteli, kad atsikėlusi anksti ryte ji žino, kad šiandien ji tikrai žingsniuos į savo gėlyną. Čia moteris praleidžia 5–6 valandas kiekvieną mielą dieną. Tačiau moteris nesiskundžia, priešingai, ji sako, kad nuovargį greitai atperka grožis akims.
„Kai tik pareinu į namus, pradeda, žinoma, skaudėti tai ranką, tai koją. Tačiau tada išeinu į lauką, pamatau savo gėlytes kaip savo vaikus ir nieko man tada nebeskauda. Tada aš nepavargstu, ryte atsikeliu ir bėgom į gėlyną skubu.
Paskutinius dešimt metų save atradau čia. Gyvenu viena, vyro neturiu, esu našlė, todėl pagrindinis mano bendravimas būna lauke, su gėlėmis ir žmonėmis. Bendravimo man užtenka, laiminga esu.“
Daugeliui galėtų pasirodyti, kad išlaikyti tokį gėlyną – tikrai brangus malonumas, tačiau Kristina tokiems sakytojams galėtų tik pagrūmoti pirštu. Mat moteris didžiąją dalį gėlių užsiaugina pati, o retkarčiais pigesnių variantų nusiperka ir įvairiuose jau žinomuose taškuose.
„Gėles auginu pati namuose ant palangės. Auginu jas iš sėklų, o jeigu ir perku, ieškau, kur būtų galima pigiau rasti. Kaimynai man pinigais nepadeda, bet aš ir neprašau.
Tačiau jeigu sunkius darbus reikia padaryti, tai kaimynų paprašau ir jie noriai padeda. Aš viską pati darau, o kaimynai tegul žiūri ir komplimentus sako“, – juokiasi moteris.
Suktis gėlyne – ne darbas, o kūryba
Telefonu bekalbant su ponia Kristina, štai ir tą kartą moteris neslėpė džiaugsmo matanti pro langą žmones šalia jos gėlynų. Jie dažnai susilaukia atklystančių praeivių.
Čia ateina pasivaikščioti ir jaunos šeimos su mažais vaikais, moterys mėgsta apžiūrinėti Kristinos darbą, o kiti įamžinę šį grožį skuba pasidalinti vaizdais ir su „Facebook“ vartotojais.
Pasiteiravus ponios Kristinos, iš kur pas ją gimsta tokios unikalios idėjos, moteris nuoširdžiai sako, kad internete ji tikrai idėjų neieško, visos jos gimsta iš moters vaizduotės.
„Dabar man tvarkymasis gėlyne jau nebe darbas, o kūryba. Jeigu matau, kad žmonėms patinka, aš noriu dar išradingiau sugalvoti. Švaru pas mane gėlyne, piktžolių nėra, vis klausia žmonės – kaip čia nėra? O taip, aš jau toks žmogus esu. Jeigu darau, tai stengiuosi tai atlikti geriausiai.
Visos idėjos ateina iš mano smegenų, tyrinėju žemę. Pamačiau, kad prie medžio neauga gėlės, prikišau akmenų, vazonėlių pristačiau. Čia mano fantazija, pati sukūriau savo stilių. Visi paaukštinimai ir gėlių tortai yra mano sugalvoti“, – sako ji.
Pagalbos ranką ištiesė brolienė
Pati Kristina atvirai sako, kad anksčiau ji su gėlėmis neturėjo nieko bendro. Štai net ir gėlėms prijaučiančiai mamai dar būdama jauna ji tikrai neskubėdavo padėti.
„Ne tas man galvoje buvo“, – juokiasi vilnietė ir pasakoja, kad gėlyno kūrimo pradžioje jai labiausiai padėjo gėlėmis besidominti brolienė Roma, o dabar pati Kristina be šio gėlyno savo gyvenimo jau ir nebeįsivaizduoja:
„Gėlyne praleidžiu penkias, šešias valandas per dieną, bet tikrai nereiškia, kad visas šias valandas ir stoviu. Pusvalandį padirbu, grįžtu namo, išgeriu tabletes, pavalgau. Tada pasižiūriu pro langą, ką pakeisti, patvarkyti reikėtų. Taip ir vaikščioju nuo devynių iki šešių pirmyn – atgal“, – šypteli Kristina.
kvietimą į spa ar masažo saloną... Savanaudžiai... O ponia Kristina - priešingai - nugarą lenkia ne tik po savo langais. Ir savo sveikatą, ir pinigus grožiui sukurti aukoja visiems.
