Laura pasakoja, kad jos kūrybiniai sugebėjimai pradėjo skleistis dar vaikystėje, kai vaikiškomis keverzonėmis puošė visas namų sienas. Vėliau mokykloje ji itin mėgo dailės pamokas, nes jose galėjo realizuoti savo kūrybingumą – tam jai nereikėdavo įdėti daug pastangų, visi darbai gimdavo tarsi savaime.
Galiausiai meno pagrindų mergina išmoko pradėjusi lankyti dailės mokyklą. Lauros mokytoja ne tik padėjo atsiskleisti jos talentams, bet ir supažindino su technika, kuri iškart sužavėjo ir su kuria mergina dirba iki šiol.
„Labiausiai man patikdavo tapybos pamokos, taip pat mokytoja Irina Dima – nuostabi ir palaikanti, gebanti atskleisti talentus, ji ir manyje tuo metu kažką įžvelgė, dėl to esu be galo dėkinga. Ketveri metai dailės mokykloje prabėgo be galo greitai ir baigiamajam darbui tikrai žinojau, jog pasirinksiu tapybą, bet nebuvau tikra, kokia technika tai atliksiu.
Mano mokytoja man ir pasiūlė išbandyti aliejinius dažus, iškart sutikau, nors nė karto nebuvau su jais dirbusi. Vos tik pradėjusi supratau, jog su kitokiais dirbti nebenoriu. Taip su baigiamuoju darbu ne tik parodžiau, ką esu išmokusi, bet ir įgijau labai daug naujos patirties“, – pasakoja mergina.
Kartais paveikslą tapo ir metus
Paklausta, kodėl ją taip sužavėjo būtent aliejiniai dažai, Laura sako, kad jie dailininkui suteikia ypač daug laisvės.
„Šie dažai neišdžiūva per kelias valandas, dėl to galima dirbti ilgai iki norimo rezultato. Taip pat savo dabartinius darbus kuriu sluoksniais, dėl to trunku gan ilgai kol vienas sluoksnis nudžiūva ir galiu pereiti prie kito, bet man tai patinka, tuomet turiu daug laiko apmąstyti savo žingsnius“, – dalijasi mergina.
Ji sako, kad gana sunku pasakyti, kiek užtrunka sukurti vieną paveikslą – kartais tai padaryti pavyksta greičiau, o kartais pasitaiko ir tokių atvejų, kad įkvėpimas pradingsta ir kūrinį tenka atsidėti į šoną ilgesniam laikui.
„Vienus paveikslus baigiu per tris ar keturias savaites, o yra ir tokių, kurie kuriasi visus metus. Tapai paveikslą ir supranti, kad jis tau nebepatinka, kad ir ką bedarytum. Tada aš jį tiesiog atsidedu į šalį ir laukiu, kol pribręsiu prie jo ir užbaigsiu. Kūryba yra nesibaigiantis procesas, bet visuomet turi suprasti, kuomet jau metas užbaigti“, – pasakoja Laura.
Ji neslepia, kad kartais kyla noras jau ir užbaigtą darbą dar kaip nors pakoreguoti, tačiau mergina stengiasi to nedaryti:
„Manau, jog jį taip tik sugadinčiau ir tai pataptų begaliniu darbų redagavimu. Dailininkams dažnai jų pačių kūriniai tampa nebegražus ir netikslūs, nes mes jau pažįstame kiekvieną drobės plotelį.“
Tapytojos vizitinė kortelė – gėlės
Pažvelgus į Lauros tapytus darbus, nesunku pastebėti, kad juose vyrauja gėlių motyvai. Gėlės galėtų būti merginos vizitinė kortelė, tačiau ji nenori apsiriboti ties viena tema bei stengiasi save išbandyti piešiant ir kitokius dalykus.
„Pagrindinė tema, su kuria dirbti jaučiu vieną malonumą, yra gėlės. Jos teikia įvairiapusę laisvę: nuo spalvinės gamos iki gėlių rūšies. Man labai patinka bijūnai – jie plastiški, įvairūs ir būtent pražysta namuose per mano gimtadienį.
Tačiau nenoriu visiškai apsistoti ties viena tema, manau, jog tai gal stabdyti tobulėjimą. Todėl neatsiriboju nuo gamtos, kuri ir yra didžiausias įkvėpimas ir dar tapau paukščius. Bet jeigu kyla mintis sukurti kažką kitokio nei įprastai, tikrai imuosi to darbo ir stengiuosi tobulėti“, – sako mergina.
Ji nesistebi, kad kitiems toks merginos „šokinėjimas“ nuo vienos temos prie kitos gali atrodyti, kaip savo stiliaus ir braižo neatradimas, tačiau pati Laura mano, kad tik taip galima tobulėti. Būtent nuolatinis tobulėjimas merginai ir yra svarbiausias dalykas, stumiantis ją į priekį.
Tapytoja atskleidžia, kad vienas pagrindinių jos tikslų – darbuose kurti ir vaizduoti tokį pasaulį, kurio dar niekas nematė.
„Esu linkusi į abstraktesnę tapybą, nes, mano nuožiūra, realizmas yra gan nuobodu, tegu nesupyksta realizmo atstovai. Šiais laikais yra pilna techninių galimybių užfiksuoti momentą, pateikti vaizdą, kurį mato mūsų akys.
Dėl šios priežasties aš ir noriu žiūrovui pasaulį perteikti per savo suvokimo prizmę, per kūrybą, kuri manęs nė kiek neriboja, kur gali ir laikytis taisyklių, ir jas tuo pat metu laužyti“, – sako Laura.
Prie darbų stengiasi neprisirišti
Dažniausiai kiekvienas kūrėjas turi savo magišką kampelį, kuriame ir gimsta visi šedevrai. Mergina pasakoja, kad jos darbo vieta nėra kažkuo įspūdinga, tačiau itin artima širdžiai.
„Tiesiog nusavinau vieną kambarį ir paverčiau jį meno kampeliu, kur dirbu ir laikau savo darbus. Dirbu ant molberto, šalia yra stalas, nukrautas dažais, skiedikliais ir eskizais. Tapant ar beieškant idėjų klausausi muzikos, o kartais prasiveriu langą ir klausausi paukščių garsų“, – kūrybiniais užkulisiais dalijasi mergina.
Ji neabejoja, kad įkvėpimo šaltiniu gali tapti praktiškai bet kas, jei tik pavyksta į tai pažiūrėti kitomis akimis, nei žiūri visi kiti. Tačiau pagrindinė Lauros kūrybos mūza neabejotinai yra gamta.
„Išėjus pasivaikščioti gauni pliūpsnį idėjų, kurias norėsis perteikti. Esu atlikusi nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, net ir ten turėjau eskizų albumą, kur piešdavau. Būnant miške nuo pat ryto matydavau nuostabius vaizdus, dar iki dabar tai mane įkvepia kurti, tobulėti.
Kartais nutinka ir taip, kad kelias dienas visiškai negali paimti teptuko į rankas. Tada to savęs ir neverčiu daryti. Taip pat nesivaikau madų, kurios gal ir padėtų tapti labiau žinomai. Kuriu tik tai, kas man patinka“, – atvirai kalba mergina ir priduria, kad nors ir turi darbų numylėtinių, prie naujų paveikslų stengiasi neprisirišti, nes juos gali tekti perleisti kitiems.
Kol kas jaunosios tapytojos paveikslai dar tik skinasi kelią į žmonių širdis ir namus, tačiau merginai tai reiškia labai daug.
„Šiuo metu dar tik įžengiu į meno pasaulį kaip tapytoja ir bandau susikurti savo auditoriją, kuri vertina tavo darbus ir įžvelgia juose grožį. Gerų emocijų suteikimas kitiems yra vienas džiaugsmas“, – sako Laura.
