Saulėgrįžos šventės – žiemos ir vasaros dalija kalendorių į dvi dalis. Būtent dėl to saulėgrįžos dienos būdavo itin svarbios senovėje, mat tai turėdavo didelės reikšmės ne tik žmonių gyvenimui, bet ir jų darbams.
„Saulės sugrįžimo šventė Romos imperijoje buvo švenčiama kaip Solis Invicta (liet. nenugalima saulė). Kuomet krikščioniškoji religija tapo valstybinė, šią saulės šventę buvo nutarta laikyti kūdikėlio Jėzaus Kristaus gimimo diena.
Kristus krikščioniškame pasaulyje yra „patekėjusi saulė“. Taip ši šventė ėmė plisti naujakrikščių kraštuose. Visgi, ši diena pasižymi dienos pailgėjimo džiugesiu, kuri tarsi praneša, kad žiemos šalčių nors ir bus, tačiau jie – laikini, nes viską nugalės saulė ir augmenija vėl iš naujo suvešės. Visas gruodžio mėnuo yra Kalėdų laukimas.
Bažnytiniai liturginiai metai prasideda su Adventu, kurio keturios savaitės yra pripildytos pasiruošimu šiai šventei: dvasingumu, namų tvarkymu, puošimu. Viskas slypi mūsų tradicijose ir papročiuose“, – pasakoja Libertas Klimka.
Dėmesys mirusiems
Kalbėdamas apie Kūčių ir Kalėdų tradicijas, etnologas teigia, kad nuo visų kitų tautų lietuviai pasižymi tuo, kad mūsų šalyje Kūčių vakarienė yra itin vertinama ir gerbiama. Anot pašnekovo, toks Kalėdų išvakarės vakarienės sureikšminimas yra ypatingas:
„Kūčių vakarienė yra šeimos šventė, kuomet prie bendro stalo susirenka visi šeimos nariai, o taip pat nepamiršta ir tarsi pakviesti mirusiųjų artimųjų. Agrariniuose tikėjimuose buvo manoma, kad protėvių vėlės mums gyvenime padeda rasti teisingus sprendimus ir juos priimti.
Neretai Kūčių vakarienės metu lietuviai kalba apie giminės mirusiuosius, kurie turėjo savo charakterius, nutikimus, vaikams primena protėvių vardus. Jei artimasis mirė šiemet, tuomet prie stalo paliekama ir laisva vieta, lėkštė. Nuo senų senovės lietuviai vėles vaišindavo tuo, ką patys užsiaugino, gavo iš gamtos.“
Be to, pasak etnologo, kiekvienas regionas ant Kūčių stalo dėdavo skirtingus patiekalus. Įdomu tai, kad anksčiau buvo dedami ne 12 Kūčių patiekalų, o 9. „Skaičius devyni būdavo susijęs su mėnulio kalendoriumi“, – priduria L. Klimka.
Kalėdų linksmybės
Po Kūčių vakarienės ateidavo metas įvairiems burtams. Teigiama, kad žmonės stengdavosi šią dieną nuspėti ateitį:
„Šeimos galva rūpindavosi kitais metais, kokie bus orai, kad derlius gerai augtų, o jaunimas rūpindavosi savo ateitimi, kaip klostysis reikalai, ar sutiks antrą pusę, ištekės, ar pas tėvus gyvens. Daugiausiai išlikę tų burtų, kur merginos burdavosi sau porą.“
Etnologas Libertas Klimka pastebi, kad nors Kūčios, Kalėdos yra rimties, susikaupimo metas, tačiau jos turi taip pat nemažai ir žaismingumo.
„Lietuviai išlaiko Kūčių vakaro šventumą. Kitos tautos laukia tik Kalėdų ir tiek. Na, o pati Kalėdų diena yra priešinga savo nuotaika Kūčioms. Per Kalėdas žmonės stengdavosi vieni kitus aplankyti, nepamiršdavo ir kaimynų, kurie yra galbūt vieniši ar kuriems reikia paramos.
Nunešdavo vieni kitiems maisto, o vėliau vykdavo į Piemenėlių mišias. Kalėdų vakaras ūždavo nuo linksmybių: vaikai persirengdavo personažais, eidavo giedoti giesmių, sulaukdavo vaišių“, – nusišypso pašnekovas.
Kokių orų tikėtis?
Taip pat svarbu nepamiršti ir eglutės puošimo, kurią kai kurios šeimos puošia vis dar tik per Kūčias. Eglutės puošimo tradicija į mūsų kraštą kaip ir visoje Europoje atėjo vėlokai:
„Pirmą kartą apie papuošta kalėdinę eglutę užsiminta 1853 m. Antano Baranausko raštuose. Iš pradžių jas puošdavo didikai, na, o vėliau visoje Lietuvoje paprotys paplito po Pirmojo pasaulinio karo, kuomet eglutes puošdavo vokiečių kariai ir kviesdavo vaikus jomis pasigrožėti, taip prisimindami ir savo vaikystę. Tada eglučių puošimas persikėlė į mokyklas, o iš mokyklų tradicija ir į namus atėjo.“
Per Kalėdas taip pat reikšminga stebėti ir gamtos ženklus, kurie išduos, kokie orai laukia kitais metais, ar geras bus derlius.
„Žmonės sakydavo, kad reikia žiūrėti į žvaigždes, jeigu jos matosi, tuomet galima tikėtis gero obuolių, medaus derliaus. Jeigu sninga – vištos duos daug kiaušinių, o jeigu yra vėjuota ir žvarbu, tuomet metai bus lietingi.
Šios Kalėdos turėtų vis dar būti su sniegu, kadangi atlydis turėtų baigtis už poros dienų. Žinoma, nežinia ar dar užsnigs ar ne. Visgi, tokiu spėjimu remiuosi prisimindamas Šv. Martyno dieną, kuri buvo šilta, tad per Kalėdas paprastai būna atvirkščiai. Yra vilties, kad sugrįš ir šaltukas, tačiau kur kas švelnesnis nei buvo“, – spėja Libertas Klimka.
