Prieš beveik dvejus metus Rimantas neteko vienos kojos, o pernai jaunuolis pagaliau sulaukė ir kojos protezo, kurio buvo laukęs ne vieną mėnesį. Vis dėlto, visai neseniai Rimantui buvo atlikta ir dar viena, jau 21-oji operacija, kurios metu buvo tvarkomos dantenos bei dantys.
Rimanto mama Gintarė Baranauskienė paaiškina, kad dėl ligos specifikos, kuri apima kaulus, Rimantui burnoje atsirado per daug dantų užuomazgų, tad juos teko traukti chirurginiu būdu.
„Šiuo momentu viskas gerai, žinoma, reikės stebėti, ar jų neatsiras daugiau, kadangi liga nestovi vietoje. Džiaugiamės, kad pastaruoju metu viskas kaip ir gerai, esame namuose, o ir artimiausiu metu nenusimato kol kas jokios operacijos.“
Pasak Joniškio rajone gyvenančios moters, jų šeimos ruduo prasidėjo taip pat džiugiai, kadangi į Rugsėjo 1-ąją ir devintokas Rimantas, ir jo antrokė sesutė ėjo su kardeliais rankoje. Prieš metus tokiu laikotarpiu Rimantui teko lankytis pats gydytojus, o šiemet jis ir vėl sėdi mokyklos suole.
Progresuojanti liga
Pati Gintarė teigia, kad viskas sėkmingai susiklostė tik todėl, kad pavyko anksčiau apsilankyti pas gydytojus, atlikti operaciją. Vis dėlto, mama atvira, kad net ir likus vienai namuose ją ima nerimas, ar ši nesulauks skambučio ir neteks Rimanto parsivežti iš mokyklos į namus.
„Būna sėdžiu ir jaudinuosi, ar tik nereikės važiuoti parsivežti Rimanto, jeigu jam kažką prdėtų skaudėti. Visąlaik esame budinčiame režime, laukiame skambučio ir baiminamės“, – priduria.
Pasak moters, tokios baimės yra pagrįstos, kadangi per metus laiko Rimantui liga dar labiau paūmėjo ir galima sakyti, daug kas apsivertė aukštyn kojomis. Gintarė teigia, kad sūnui ir toliau kraiposi kūnas, progresuoja liga, o amputavus vieną koją, didžioji dalis bėdų pradėjo plisti ir sveikoje kojoje, kurią dar visai neseniai šeima įvardindavo kaip stipriąją, tvirtąją koją.
„Tokių apibūdinimų šiuo metu nebegalime sakyti. Atvirkščiai, labai vargstame su šia koja, nes vis dažniau atsiveria žaizdos, o kiekvieną kartą atsivėrusi nauja žaizda kelia baimę ar ji sugis, ar ne, nes jeigu ne, tuomet lauks toks pats likimas kaip ir kitos kojytės.
Laimei, kol kas pavyksta žaizdas išgydyti be gydytojų įsikišimo, tačiau atrodo, kad kuo toliau, tuo sunkiau, nes su kiekviena atsivėrusia žaizda koja vis sunkiau gija, darosi sudėtinga susitvarkyti. Laiko klausimas…
Žinoma, bandome taikstytis su šia mintimi, nes vis tiek bus taip ir tai (aut. past. – amputacija) bus neišvengiama. Galima tik naiviai tikėtis, kad kažkas pasikeis, tačiau supranti, kad taip nebus ir jau bandai po truputį šią mintį jaukintis, nors faktiškai tai yra be galo sunku“, – sako mama.
Šiuo metu kol kas niekuo negali padėti ir gydytojai, kurių planas – stebėti Rimanto ligos progresavimą. Be to, Gintarė priduria, kad medikai kol kas nesiima jokių veiksmų, nes jiems pradėjus kažką daryti buvo pastebėta, kad liga ima progresuoti bent tris kartus greičiau nei prieš tai.
Prasidėjusi paauglystė
Pasiteiravus, ar Rimantas jau žino, ką veiks kitais metais, kuomet baigs 10 klasę, jo mama sako, kad tikriausiai sūnus keliaus į centrą, kur galės išmokti daugiau socialinių įgūdžių savarankiškam gyvenimui:
„Vargu, ar eisime į profesinę mokyklą, nes tikriausiai, nelabai ir pavyks. Šiuo metu bijome kažką ir planuoti, nes per metus laiko gali daug kas ir pasikeisti.“
Gera žinia ta, kad eiti į mokyklą ir mokytis joje Rimantui patinka. Vis dėlto, Gintarė atvirauja, kad kartu su vyru jie šiek tiek nerimauja dėl Rimanto užsisklendimo savyje. Be to, pastaruoju metu tapo vis sunkiau rasti paaiškinimų, kodėl ši liga užklupusi ne kitus, o būtent jį:
„Praėjusiais metais Rimantui prasidėjo pauglystė, brendimas, taip sakant, ėjimas į vyrus. Galima sakyti, kad šis periodas yra ganėtinai sunkus. Pavyzdžiui, anksčiau Rimantui nors ir kildavo klausimų, kas ir kodėl, tačiau jie būdavo dar labai vaikiški ir užtekdavo atsakyti vieną, kad Dievas pamatė, koks jis yra stiprus ir davė atlaikyti šią ligą, nes jis tai gali padaryti.
Šiuo metu tokių paaiškinimų nebeužtenka, nes jis ir pats daugiau būna aplinkoje, kur ima pastebėti sveikus vaikui, pradeda žiūrėti į save ir lyginti, ką jie veikia, prasidėjo ir pokalbiai apie mergaites.
Beje, bent praėjusiais metais buvome nustebę sužinoję, kad Rimantas laisvą laiką praleidžia užsidaręs socialinės pedagogės kabinete, kur su ja kalbasi arba pasiprašo žaisti kompiuteriu. Kitiems vaikams tai yra daugiau bausmė, o taip mūsų Rimantas užsisklendė savyje ir atsiribojo nuo kitų.“
G. Baranauskienė pasakoja, kad jiedu su vyru baiminasi, kad šiemet gali nutikti tas pats, kadangi ir draugų Rimantas dėl užsisklendimo savyje visai neturi. Mama priduria, kad sūnui netgi buvo siūliusi keisti mokyklą, eiti į neįgaliųjų vaikų centrą, tačiau Rimantas nenori jokių pokyčių, nes bendrai ir mokykla, ir mokytojai jam patinka.
Kalbėdama pašnekovė sako, kad supranta ir kitą pusę, kadangi dauguma vaikų taip pat nežino, kaip teisingai bendrauti su Rimantu. „Taip ir susidaro neeilinė situacija. Kaip bus šiemet, nežinau, bet labai bijau, kad ir toliau Rimantas užsidarys, tačiau tikiuosi, kad taip nebus ir įvyks koks nors stebuklas“, – nusišypso.
Rimanto užsispyrimas
Labiausiai sunkia liga sergantys paauglys save realizuoja namuose, kur numodamas ranka į sunkumus jis skuba padėti tėčiui ūkyje. Pasak Gintarės, šiuo metu Rimantas supranta, kad jų šeimai yra kiek sunkiau finansiškai ir dėl to yra reikalinga visokeriopa pagalba.
Šiuo metu jų šeimoje susiklostė tokia situacija, kad nėra nei vieno dirbančio asmens. Iki šiol šeimos gerove rūpinosi tėtis, kuriam, deja, tačiau nebepavyko suderinti darbo su namais ir juose kylančiomis problemomis, kuomet pablogėjus Rimanto būklei tenka išsyk vykti pas medikus:
„Galima sakyti, kad laikomės ant išprotėjimo ribos, tačiau kol kas susitvarkome, nors tikrai būna tokių dienų, kad atrodo, jog šiandien – paskutinis lašas. Tačiau viską nuleidi geru ir kažkaip išsisukame. Mūsų tėtis toks nei pririštas, nei paleistas (juokiasi). Aišku, nedejuojame, tačiau sunku parinkti tinkamus žodžius, kurie paaiškintų dabartinę mūsų situaciją.“
Nors Gintarės vyras šiuo metu ir neturi darbo, o jų šeimą apėmę finansiniai sunkumai, vis dėlto, moteris įžvelgia ir vieną didžiulį pliusą, kad pagaliau Rimantas turi daugiau kokybiško laiko, kurį gali praleisti kartu su tėčiu.
Kartu su juo jaunuolis ūkininkauja, padeda remontuoti seną techniką, veržiasi visaip kaip tik įmanoma pagelbėti.
„Atrodo, kad vaikas vos paeina, šlubuoja, tačiau vis tiek lipa per save ir veržiasi padėti. Visai neseniai kartu su tėčiu kaip tik plovė kombainą, kurį, paskui tik žiūriu, vairuoja, spaudžia pedalus. Matant tokį vaizdą net ir visi įrankiai man iš rankų iškrito.
Matai ir supranti, kad žodžių „negaliu, nepavyks“ jam tiesiog nėra. Net ir protu nesuvoki, kaip taip. Matant tokį vaizdą net ir nekyla ranka sakyti, kad skauda galvą ar kad šiandin bloga nuotaika“, – pasakoja mama.
Tačiau, nors tėčio kompanija Rimantui yra taip pat labai svarbi, vis tik, gydant žaizdas jis pasitiki tik savo mama, kurios neatstoja net ir seselės ligoninėje.
„Tikras stebuklas matyti vaiką, kuris per visus skausmus, kūno iškraipymus, šutimus eina ir kabinasi į gyvenimą“, – priduria Gintarė pokalbio pabaigoje.
Norėdami prisidėti prie Rimanto Baranausko gerovės, galite padaryti šiais rekvizitais: bankas: Swedbank; gavėjas: Gintarė Baranauskienė; sąskaitos numeris: LT087300010173180317; paskirtis: Parama Rimantui.
