Mielas dienorašti,
Lieka visai nedaug kelio, kurį užsibrėžiau įveikti su ramentais – vos keliasdešimt kilometrų. Bet laimės pliūpsnio širdyje nejaučiu. Gal esu pavargusi? Gal imu abejoti, ar žmonės mane girdi, ar jiems rūpi tai, dėl ko ir kuo gyvenu?
Ar projektas, skirtas apmokyti šunis asistentus, kurie tiesiog neįtikėtinai pakeičia žmonių su negalia gyvenimus, yra tai, kas jaudina ne tik mano artimą aplinką, bet ir visuomenę plačiąja prasme?
Aš gerai žinau, dėl ko ryžausi tam, ko niekas pasaulyje nebandė: daugiau nei 300 km einu vardan to, kad turėtume iš ko ruošti šunis asistentus. Kaip viskas banalu: mums tiesiog verkiant reikia pinigų šiai misijai. O žygio metu girdėjau klausimų, kodėl patys žmonės su negalia nepadengia tų kaštų?
Jūs neįsivaizduojate, kaip sunku sukrapštyti daugiau nei 20 tūkstančių eurų šuniui asistentui tiems, kurie yra pririšti prie lovos ar vežimėlio, ar ramentų, ar brangių vaistų, ar šeimos narių, kurie turi specialių poreikių. Dovanų karaliaus juk nesutiksi ant kiekvieno kampo, net jei gerų žmonių yra labai daug.
Tokių, kaip Saulius iš „Power Hit Radio“, kuris su visa radijo kompanija daro beprotiškus dalykus, kad padėtų mums. Apsižliumbiu kaskart, kai jie ką nors iškrečia. Iš pradžių buvo linksma, kai pervedė „Mulan fondui“ baudas, pačių surinktas radijuje už mažybinių-maloninių žodelių naudojimą eteryje.
Paskui nejuokais susigraudinau, kai „Power Hit Radio“ savo klausytojams leido rinktis dainas, jei jie parodys, kad aukojo pinigų „Mulan fondo“ šunims asistentams. Džiaugiuosi kiekvienu prisidėjimu – ar 5, ar 10 eurų, kuriuos galima visiškai paprastai paaukoti, paskambinus trumpuoju numeriu 1416 ar 1415.
Taip pat galima nusipirkti „Svajonių žygio“ marškinėlius mulanfondas.lt ir taip prisidėti. Bet tai – tik informacija, kur aukoti, o kiek jūs iš tiesų norite aukoti? Kiek jums aktualus šis žygis? Kiek svarbios žmonių su negalia problemos? Kas, jei mano žygis – tik tuščias šovinys? Kas jei gandas pasklido, bet rezultatų nėra?
Labai dažnai girdžiu, kad esu drąsi, stipri. Nemoku priimti to. Nesu nei labai drąsi, nei labai stipri, bet kartais tenka dantimis kabintis į gyvenimą: to išmokau nuo mažens.
Nežinojau, ar reikia kažko ypač bijoti prieš šį žygį. Tiesiog leidausi eiti. Ir šalia manęs buvo puikus šaulys-vedlys Mindaugas Lukošaitis, paskui turėjau vis kitą šaulių palydą, ir visi jie suteikė pasitikėjimo: tos karinės uniformos, tas patriotizmas, tas atsidavimas, kai niekas negauna nė cento, o paskiria tau visą savo dieną, jaudina iki graudulio.
Mes einame ir kalbamės apie Lietuvą – kokios jos norime. Kalbamės apie knygas, filmus. Prie mūsų prisijungiantys vaikai pasakoja apie egzaminus, kaip jie jaučiasi, ką išgyvena, kai gauna mažesnius pažymius.
Kalbamės apie tai, kas tuo metu tiems žmonėms yra svarbiausia ir kažkaip stebuklingai visada randame ką nors bendro. Nereali patirtis. Nejaučiu šiam žygyje jokio paralyžiaus.
Jaučiuosi žmogumi tarp žmonių, turbūt pirmą kartą per visą gyvenimą. Tai suteikia sparnus, net jei po mano pažastimis – ramentai, kuriuos baigiu sudrožti. Turiu dar vienus, gal kaip nors...
O kai rimtai „sudrožiau“ pėdą, man sakė, – tai apsiauk kitus, patogesnius batus. Gal sportinius, lengvesnius? Teko prisipažinti, kad kedų teturiu vieną porą, ir tą jau stipriai iškankintą...
Tuomet vėl atsirado gerosios rankos: Laura iš „Power Hit Radio“ žaibiškai suorganizavo iš „Sportland“ naują batų porą. Aš sėdėjau apšalusi nuo tokio žingsnio, o kaikas sėdėjo apšalęs, kad teturiu vienus sportinius batus...
Bet man nereikia batų kambario. Man reikia žinoti, kad galėsiu išlaikyti šunis asistentus, kol jie bus paruošti savo misijai ir palengvins žmonių su negalia gyvenimą. Kolkas nesu tikra, kad šis projektas išsilaikys iki Naujųjų metų, bet gal jūs padėsite, kad išsilaikytų?
Kartojau ir kartosiu: aš tikiu žmoniškumu, aš tikiu į tai, kad gėrio daugiau. Nors, paradoksalu, kartais visiškai netikėtai susiduriu su įtarumu, kuris rodo, kad žmonėms yra tekę patirti daugiau blogio, nei gėrio.
Štai neseniai mums grąsino iškviesti policiją, nes gal stoviniuojame prie sodybų, ieškodami, ką apvogti. Brangi mano Lietuvėle, kaip turėjo tave kankinti, skaudinti ir mušti, kad tu taip bijotum žmonių su ryškiomis liemenėmis ir ramentais, šalia kurių – kemperis, apklijuotas iš visų pusių Lietuvos žemėlapiu?
Mąstau: gal visi būkime drąsesni kartu? Gal labiau pasitikėkime vieni kitais ir padėkime vieni kitiems? Esame sukurti būti žmonėmis, tai ir būkime.
Myliu,
Ajana