Nuo gimimo su cerebrinio paralyžiaus diagnoze gyvenanti A. Lolat jau įrodė, kad stipriai užsispyrus galima ne tik išmokti vaikščioti, bet ir Guinnesso rekordą pasiekti.
Tai ji padarė 2022-aisiais, per mažiau nei 10 val. su ramentais nueidama 14,5 kilometro. Prieš mėnesį Ajana ryžosi dar sudėtingesniam „Svajonių žygiui“ – net 320 km kelionei su ramentais per Lietuvą.
Žygio tikslas – ne tik komunikuoti su visuomene apie tai, kad negalia nėra nuosprendis, bet ir rinkti lėšas pačios įsteigtam „Mulan fondui“, kuris rengia šunis asistentus – nepamainomus žmonių su negalia pagalbininkus, rašoma pranešime spaudai.
„Net neabejoju, kad daugelis manimi netikėjo. Gal tik mano vyras, kuris žino, kokia esu ir Mulan – vokiečių aviganė, kuri besąlygiškai palaiko bet kokias mano idėjas“, – sako Ajana, jau nuėjusi 183 kilometrus.
Mulan – viena iš šunų asistentų. Prieš misiją komisija jos pasirengimą įvertino aukščiausiais balais. A. Lolat sako, kad jos fondo ir kinologų dėka paruošiami šunys išties tampa labai svarbiais žmonių su negalia bendražygiais: jie nujaučia artėjančius priepuolius ir reaguoja į tai, sustabdo žmogų nuo pavojingo žingsnio, neregį parveda namo, gali nuauti batus, numauti kojines, paduoti prašomą daiktą, užgesinti šviesas, o galop tai yra draugas, kuris visada šalia, nes būtent atskirtis žmones su negalia stumia į depresiją.
„Teko padaryti pertrauką, bet žaizdos manęs nesustabdys!“
Savo „Svajonių žygiu“ Ajana renka pinigus tokių šunų apmokymams. Tai kainuoja virš 20 tūkstančių eurų ir trunka trejus metus.
„Žinau, kad visi skaičiuojame pinigus, bet taip pat tikiu, kad turėdami tikslą, drauge galime pasiekti labai daug. Šiam žygiui pagaminome stilingus marškinėlius, kuriuos nemokamai sukūrė menininkas Martynas Ivinskas. Noriu, kad įsigyję šiuos marškinėlius juos apsivilktumėte ir veidrodyje matytumėte visapusiškai gražų žmogų, kuriam ne vis vien kito bėdos“, – kalba A. Lolat.
Iki šiol tokių žmonių savo žygyje ji sutiko labai daug.
„Ta šiluma stebina iki graudulio. Aš vis paklausiu žmonių, kaip jie supranta, dėl ko einame. Tai labai skirtingos versijos: kad visi gali daugiau nei negali, kad svarbu patiems ta bendrystė, vienybė, – dalijasi Ajana.
– Sutikau vieną mokytoją, kuri pasakojo skaičiusi vaikams ištrauką, kaip mergina, turinti cerebrinį paralyžių išmoko jodinėti. Ji ir sako: „Kodėl mes apie užsieniečius žinome, o apie saviškius – ne? Turime žinoti daugiau, kas vyksta mūsų krašte.“ Beje, mane irgi dėl vardo ir pavardės neretai palaiko užsieniete, bet ne – gimiau Usėnuose.“
Ajana neabejoja, kad iš šios kelionės grįš kitokia, nes čia įgyta neišpasakojama patirtis. „Buvo ir labai blogų oro sąlygų, planus jaukė staiga iškritęs sniegas. Buvo ir itin sudėtingų kelionės atkarpų, kai maniau, kad iš kelkraščio mus nupūs velniop didelius vėjo gūsius sukeliančios pravažiuojančios „fūros“. Bet kelyje nesu viena: drauge žygiuoja savanoriai, šauliai, skautai. Pasitikiu jais, sutikau fantastinių žmonių“, – pasakoja Ajana.
Pakeliui ją sveikina vietiniai gyventojai, skuba įteikti dovanų: megztų kojinių, medaus, sriubos, saldumynų, pasiūlo nakvynę, dar ir prikūrena namus, jei šalčiau.
„Taip sutapo, kad nuėjusi 100 km atsidūriau Zyplių dvare. Tai buvo tikrai karališkas priėmimas, jie nustebino ir specialiu desertu su skaičiumi 100, į kelionę įdėjo 100 sausainių, ten ir nakvojome kaip ponai, jaučiau nuoširdų „Kuchmistrų“ darbuotojų dėmesį“, – sako Ajana.
Dvare ji nakvojo kartu su savaitgaliais prisijungiančiu vyru – paralimpiečiu, golbolo rinktinės nariu Justu Pažarausku ir Mulan. Vilkšunei šis žygis – nelengvas, nes ji turi išsilakstyti, o Ajana su ramentais eina lėtai – daugiausiai 10 kilometrų per dieną, startuodama anksti ryte, keliskart stodama poilsio ir baigdama dienos planą vėlai vakare.
„Kai su Justu nuėjome vakarieniauti, Mulan palikome kambaryje. Bet ji – savarankiška mergina, pati atsidaro duris, todėl netrukus prisijungė prie mūsų“, – šypsosi Ajana.
Klausiama, kokie mitai dužo žygio metu, moteris pamini anekdotus apie suvalkiečius. „Buvau pamaloninta jų gerumo. O ir patys klausė: „Iš kur jūs ištraukėte, kad suvalkiečiai – skūpūs? Mes ne skūpūs, mes taupūs, bet svetingi. Neturime skūpų žmonių, daugiau tokių, kurie širdį atvers, palydės, padės ir saugos“, – kalba Ajana.
Buvo ir momentų, kai teko ryti gumulą. „Sunku suvaldyti ašaras, kai matai einančius ir dainuojančius vaikus. Sako, – paklausykite, jūsų daina! Ir užtraukia „Tris milijonus“, ir taip iš dūšios. Porą kartų vos susilaikiau neapsiverkus, nes šią dainą vis kas nors uždainuoja nuo pat žygio pradžios. Kyla toks padidžiavimas, kad tai – apie mus, kad susiburiame ir sukuriame tokį dalyką. Iš nieko.
Kas neklaužada, kas tylesnis, kas garsesnis, kam 15 metų, kam – 50, bet visi dainuojame ir einame. Arba juokiamės. Arba aptariame gyvenimą, šunis asistentus. Atsiranda viltis, kad „Mulan fondo“ projektas nepražus, nes žmonės daugiau sužinos apie mūsų veiklą.
Aš negalėsiu dirbti visą gyvenimą, todėl labai svarbi viltis, kad tęstinumas bus, kad tie vaikai užaugs ir nestumdys vieni kitų, kad jie nėra priešiškai nusiteikę ir nemėto į tokius, kaip aš, pomidorų.“
Tam tikras trasos atkarpas ji įveikė su neregiais. „Koks potyris, kai tampi vedle? Susikibome rankomis ir varėme pirmyn pagal garsą priekyje, o kai turiu šalia tvirtą ranką, galiu pailsėti nuo ramentų.
Tai net nežinau, kas ką vedė, – šypsosi Ajana. – Mes su Justu dažnai taip vaikštome, tuomet jis tampa mano ramsčiu, o aš kažkiek – akimis. Nes šiaip mes abu labiau vadovaujamės garsais nei rega: su ramentais taip yra lengviau, nes negali su jais eidamas sukioti galvos ar net žiūrėti toli į priekį: žiūri po kojomis, kad nekliūtų koks akmuo ar duobė, o aplinkoje orientuojiesi pagal klausą.“
Kelionėje ją lydi ne tik žmonės, bet ir kemperis, kuriame bėga poilsio valandėlės, neretai – ir naktys. Žygeivė šypteli prisiminus, kad iš pradžių planavo nakvoti palapinėje ir su skautais kepti maistą ant laužo.
„Taip planavau dėl to, kad kemperių nuomos sumos man atrodė neįkandamos, bet tada atsirado „Bitė“ ir TV3, ir viskas tapo įmanoma. Kita vertus, vis dar neprarandu vilties bent vieną naktį miegoti palapinėje ir kepti bulves ant laužo, nes kol kas žygis yra gana šiuolaikinis, laukiu kiek labiau laukinės dvasios.
Man sako, kad ji beveik išnykus ir net skautai tas bulves kepa retai, bet dar viliuosi, – juokiasi A. Lolat. – Kita vertus, sunkiausia, kaip merginai, vaikščioti neplauta galva ir vis tikėtis, kad gal šiandien tokį stebuklą kaip dušas kur nors aptiksime. Kemperyje jį turime, bet taupome vandenį. Tai gal tos egzotikos jau ir pakanka.“
Guinnesso rekordininkė teigia, kad kol žygiuoja – tol viskas gerai, o kai dienai skirti kilometrai baigiasi ir reikia keliais laipteliais užlipti į kemperį, pajunta stiprų nuovargį.
„Grįžę į kemperį nedeginame jokių smilkalų, neturime ritualų, nes kaip ir visi suaugę, su vairuotoju po trasos pirmiausiai „prisiduodame“ savo mamoms ir tada jau lūžtame miegoti. Tikrai per dieną atiduodame daug jėgų, kad žmonės mus sutiktų besišypsančius, draugiškus, dėkingus, o ne surūgusius, pavargusius ir piktus.“
Visgi po šypsena slepiasi ir skausmingi fiziniai iššūkiai: jau pirmą žygio savaitę pritrintos pūslės ilgainiui tapo nemenka problema.
„Nežinau, gal jau tiek pripratau, kad nieko nebejaučiu. Nes būna skauda žvėriškai tai rankas, tai pūslėtą koją, bet vis tiek eini ir pamiršti iki kol dienos finiše neprisėdi. Įprastai per naktį pakankamai pailsiu ir nubudusi jaučiuosi it šviežias agurkėlis, bet ant pėdos atsiradusios keturios pūslės ėmė trūkinėti ir tapo žaizda, kuri nieko gero nežada.
Kaip tik su mumis tądien buvo režisierius Arūnas Matelis, turintis piligrimo praktiką, – tiek jis, tiek lydėję šauliai patarė nejuokauti ir apsilankyti gydymo įstaigoje. Taip aš atsidūriau pas chirurgą.
Jis apžiūrėjo, sutvarstė, sutarėme, kaip toliau prižiūrėsiu koją, bet pirmiausiai buvau kelioms dienoms ištraukta iš žygio ir paguldyta į lovą. Tačiau nuo sekmadienio man leidžia žygiuoti toliau, tai ir darysiu, nes jokios žaizdos manęs nesustabdys!“ – užtikrina Ajana.
Palaikyti ją „Svajonių žygyje“ ir prisidėti prie šunų asistentų parengimo galima įsigijus specialius marškinėlius mulanfondas.lt arba skambinant trumpaisiais numeriais: 1415 (10 eurų) ir 1416 (5 eurai).
