A. Štaraitės diagnozė – širdies nepakankamumas. Mergina gyvena su sunkiausia šios ligos stadija – labai sunku atlikti bet kokį fizinį krūvį, jaučia dusulį, organizme kaupiasi skysčiai, jaučiamas silpnumas.
Esant ketvirtoje širdies nepakankamumo stadijoje reikalingas širdies transplantas, o kol laukiama transplanto, įdedamas kairysis dirbtinis skilvelis, vadinama dirbtinė širdelė. Tai yra pompa, kuri pavaduoja širdies skilvelį. Pati pompa yra varoma papildoma energija, tai gali būti elektros energija arba palaikoma baterijomis.
„Elektros šaltinis yra mano pagrindinis draugas šiomis dienomis. Būtent nakties metu aš naudoju elektros energiją, o dienos metu, kad būtų galima daugiau vaikščioti, išeiti iš namų, daryti namų ruošos darbus naudoju baterijas.
Jeigu dingsta elektra, aš turiu lygiai 10 minučių persijungti iš to pagrindinio elektros tiekimo aparato į baterijas. Aparate instaliuota baterija ekstra atvejais ir ji gali išlaikyti iki 10 minučių širdies veiklos be tiesioginės energijos“, – apie gyvenimą su dirbtine širdimi pasakoja mergina.
A. Štaraitė nepraranda vilties ir teigia, kad iš dalies visi esame savo gyvenimo vedliai. Depresija, nesupratimas, panikos priepuoliai – mergina patyrė visus šiuos jausmus. Mergina atvirauja, jog su visu tuo galima susitvarkyti, tereikia to norėti ir dirbti su savimi. Ji pati neapsiėjo be specialistų ir vaistų pagalbos.
Žmonės gali nesuprasti
Po išgirstos diagnozės pasikeitė merginos požiūris į visuomenę, pasaulį, pasaulietines problemas, žmones. Tačiau ji teigia niekada nesuprasianti žmonių pomėgį teisti žmogų pamatę jį vos kartą.
„Mano veiksmai kitam žmogui gali būti visiškai nesupratingi. Visiškai. Žmogus gali stovėti ir klausti, kodėl aš kažkaip elgiuosi, o aš turiu savo priežastis. Tai gali būti vaistų šalutinis poveikis, pooperacinės komplikacijos, tai labai daug dalykų. Labai liūdna, kad žmonės iš tokių momentų, tavęs nepaklausia „Kaip tu jautiesi, ar tu laiminga, kaip tau gyvenime sekasi?“ tokių esminių dalykų, kaip pats žmogus jaučiasi ir kokia jo būsena“, – apgailestauja A. Štaraitė.
Po dirbtinio skilvelio prijungimo gyvenimo ritmas sulėtėja – negalima užsiimti dideliu aktyvumu pasižyminčia veikla, apribojami kasdieniai darbai. Mergina pasakoja, kad po operacijos žinojo, kad dėl jos pasikeitusių galimybių gali kilti nepasitikėjimas visuomenės akyse.
„Galbūt pasirodysiu išpuikusi, galbūt pati nesugebu kažko pasidaryti, bet aš realiai pusę metų po operacijos negaliu nieko kelti negu 3 kg. Kadangi mano kelionės Lietuvoj dažniausiai vyksta su traukiniu, kartais reikia lagaminą pasitempti sunkų, o lagamine visa aparatūra, kuri sveria iki 10 kg, o dar neskaičiuojame pačio lagamino svorio.
Tenka paprašyti žmonių, kad man padėtų jie, o ką jie galvoja, tai... Būna įvairių reakcijų, bet stengiuosi to nepriimti, nes žinau ir tai, kad jie manęs nepažįsta, jie nežino, kas slepiasi po rūbais, o aš neprivalau eiti ir kiekvienam aiškinti to“, – apie skaudžią kasdienybę kalba mergina.
Liga atvėrė akis
A. Štaraitė sako, jog apie donorystę, prieš susidurdama su sunkia liga, beveik nieko nežinojo, tačiau dabar – atsivėrė ir akys, ir širdis. Ji pradėjo domėtis, kas yra organų donorystė, kaip tai daroma, kokie yra teisiniai aktai, nes atsidūrus tokioje situacijoje norėjosi žinoti, kaip viskas vyksta.
Mergina skatina domėtis donoryste ir apie tai kalbėti su savo artimaisiais. Svarbu, kad artimieji žinotų mirusiojo valią, nes artimiesiems nesutikus panaudoti jo organų, net ir turima donoro kortelė bus bevertė.
