Šiandien Kirilas drąsiai vaikšto Klaipėdos ir Vilniaus gatvėmis pasipuošęs vaivorykščių spalvų atributika ir džiaugiasi, kad nebėra ko bijoti – užgaulių komentarų jis beveik nesulaukia, o jei ir sulaukia, priima juos su sveiku lengvumu, nes, kaip pats sako, yra laisvas.
Galvojo, kad kažkas negerai
Kelias į savęs priėmimą ir supratimą, kad iš tiesų labiau traukia vaikinai, Kirilui buvo nelengvas. Juolab, kad tada apie LGBTQ+ bendruomenes ir homoseksualumą beveik nekalbėta.
„13 metų supratau, kad man patinka vaikinai ir nesupratau, kas tai yra. Tai buvo 2010 metai, nebuvo toks išsivystęs internetas, nebuvo tek daug informacijos“, – sako K. Oeno.
Informacijos ir garsaus kalbėjimo apie tokius santykius stygius tarsi įspraudė vaikiną į kampą – tuomet atrodė, kad jei niekas apie tai nekalba, greičiausiai, tai yra kažkas gėdingo ar nepriimtino.
„Tada galvojau, kad man reikia slėpti tai visą savo gyvenimą. Kai buvau 14-15 metų, išeidavau į Klaipėdos užmiesčio gatves ir galvodavau, kas man negerai, ką su tuo daryti?
Niekur nebuvo kalbama, tai buvo tarytum tema, kuria negali kalbėti ir niekas apie tai nekalba, niekas nežino, kas tai, todėl lieki atsiskyręs“, – tuometiniais išgyvenimas dalijosi Kirilas.
Jis atviras – tai buvo itin sunkus laikotarpis, kai negalėjo rasti taikos nei su savimi, nei su išoriniu pasauliu. Kirilo nepriėmė ne tik mokykloje, kur sulaukdavo patyčių, tačiau nepriėmė jis ir pats savęs.
Buvo bandymų kurti ir santykius su mergina, tačiau šie greitai nutrūko – tai padėjo dar geriau suprasti, kad jį traukia vaikinai:
„Tada susimąsčiau, kokia mano gvenimo prasmė? Pagalvojau, kad norėčiau būti laisvas ir po truputį ėjau link laisvės.“
Tik prabėgus šešeriems metams, sulaukęs 19-ikos, Kirilas pirmą kartą didesniam ratui žmonių pasakė, kad yra homoseksualus. Kaip pats sako, tai buvo pirmas žingsnis link laisvės.
„Mačiau, kad žmonės mane priima tokį, koks esu, po truputį vis laisvėjau, kai būdamas 22 metų pasakiau tėvams. Jų reakcija nebuvo teigiama ir po kelių mėnesių aš išvažiavau iš jų namų gyventi su savo partneriu“, – pasakojo pašnekovas.
Santykius kuria trise
Nors situacija nebuvo pati lengviausia, K. Oeno sako pagaliau išsilaisvinęs ir priėmęs save tokį, koks yra, o kai pamilo save, aplinkui susibūrė būrys žmonių, kurį jį palaiko kiekviename žingsnyje.
Jau beveik šešerius metus Kirilas puoselėja gražius santykius su savo partneriu. Vaikinas atvirauja, kad jau ilgą laiką su juo yra atviruose santykiuose, o prieš maždaug pusmetį jo gyvenime atsirado dar vienas žmogus.
Paklaustas, kada suprato, kad toks santykių modelis jam yra patrauklus ir ne visada santykius gali kurti du žmonės, jis šypteli:
„Kai paklausiau savo vaikino, ar tu ne prieš, jis pasakė, kad ne prieš, sakėme gerai, pabandome tokius santykius.“
Tiesa, vienas partneris gyvena užsienyje, o kitas – kartu su Kirilu. Ir jei gali pasirodyti, kad tokiuose santykiuose daugybė pavydo ir pykčių, vaikinas patikina, kad visi tarpusavyje bendrauja vienodai ir visi yra lygūs.
„Man norisi abiem sukurti tokią aplinką, kur jie jaučiasi mylimi. Jeigu jie supranta vienas kitą, bendrauja tarpusavyje dar daugiau, nei aš su kiekvienu atskirai, aš esu pilnai už“, – atvirauja jis.
Vis dėlto, vaikinas neslepia, kad jausmai vienam partneriui yra stipresni nei kitam, tai nekelia problemų – jis įsitikinęs, kad santykiai turi būti paremti pasitikėjimu ir kalbėjimusi:
„Galbūt kažkam daugiau jaučiu to jausmo, bet apie tai kalbuosi su jais, kad galbūt su vienu esu labiau artimas nei su kitu ir negaliu to pakeisti, supraskite mane, kiek galiu, tiek atiduosiu savęs.“
Kandžios replikos nebeskaudina
Kirilas džiaugiasi, kad artima aplinka tokį jo pasirinkimą palaiko, o kitų žmonių nuomonė jam ne tokia ir svarbi – juk tai jo paties gyvenimas. Be to, santykiai su dviem partneriais, kaip pats sako, išlaisvina.
„Tai man duoda laisvės, aš jaučiuosi laisvas. Gali padovanoti meilę daugiau nei vienam žmogui ir tai yra labai šaunu, galbūt tas žmogus gali labiau atsiverti pasauliui, tai irgi yra svarbu“, – sako pašnekovas.
Pasiteiravus jo, kokią LGBTQ+ bendruomenės padėtį jis mano dabar, lyginant su tuo, kokia ji buvo tuomet, kai suprato, kad yra homoseksualus, Kirilas džiaugiasi, kad sparčiu žingsniu žengiame į priekį.
Klaipėdoje, kur aktyviai ir garsiai kalba apie bendruomenę, jis sako nesulaukiantis nemalonių replikų ar išpuolių, Vilniuje situacija dar geresnė – jis visur sako galintis laisvai būti savimi. Na, gal mažesniuose miestuose padėtis dar kiek kitokia:
„Klaipėdoje nesu susidūręs su homofobija, bet mažuose miestuose mūsų gražiai paprašydavo nesidemonstruoti. Nebuvo jokio fizinio smurto ar garsių replikų.
Galbūt kai esi labiau atviras, nebesvarbu, kaip tave vadina. Jeigu turi ką slėpti, visą laiką ir bus sunku, kai sakys tiesą. Kadangi aš neturiu, ką slėpti, manęs tai nežeidžia.“
Ilgus metus slėpęs tikrąjį save ir galiausiai išsilaisvinęs iš slegiančios naštos nebūti savimi, K. Oeno siunčia žinią kitiems bendruomenės nariams, kurie vis dar užsisklendę, gyvena baimėje ir neranda būdų priimti save tokius, kokie yra.
„Pradžioje žmogus turi suprasti, koks jo gyvenimo tikslas, ko jis nori iš šio gvenimo. Ir eiti link to gyvenimo tikslo, kuris yra svarbus. Aš ėjau link savo gyvenimo tikslo ir dabar esu čia toks, koks esu. Svarbiausia nebijoti eiti savo keliu, nebijoti būti savimi“, – drąsina Kirilas.
Ir, kaip sako jis, be galo svarbu yra kalbėtis. Geriausia su žmonėmis, kurie supranta ir priima, išklauso ir pataria – palaikymas yra vienas svarbiausių dalykų.
