Pasirodo, kad ne viskas taip paprasta šiais metais. Ko gero pirmą kartą istorijoje A.S.O. gavo skambų antausį – Čilės prezidentė bei Vyriausybė pareiškė, jog neketina skirti lėšų ir dar gerai pagalvosiantys ar įsileisti sunkiausią automobilių maratoną į šalį. “Dakaro” organizatoriai, kaip ir ankstesniais metais, paprašė 4 mln. JAV dolerių. Palyginimui, Bolivija, kelerius metus iš eilės viliojusi A.S.O., siūlė 5 mln. JAV dolerių už dvi dienas. Sporto apžvalgininkai komentavo, jog tai yra per menka suma, nebent A.S.O. atsižvelgs į tai, kad Bolivija yra skurdžiausia P. Amerikos šalis. Čilės sporto ministrė Natalija Riffo pareiškė, kad visų ministerijų biudžetai yra suformuoti ir nėra jokių rezervų. Taip pat ji pabrėžė, kad už 2015 m. “Dakarą” šalis sumokėjo ne tik 4 mln. JAV dolerių mokestį, bet ir papildomai turėjo išleisti daugiau kaip 5 mln. JAV dolerių organizacinei pagalbai. Jei trumpai, Čilės politikų atsakas “Dakaro” organizatoriams yra maždaug toks: mes jums suteikiame savo šalį ir gamtą lenktynėms, nesiruošiame nieko mokėti, netgi atvirkščiai – ką jūs mums pasiūlysit?
Žurnalistai svarsto: tai nuoširdus nenoras įsileisti automobilių maratono ar labai gudri derybų taktika? Kaip tai bebūtų, faktas, kad būsimo “Dakaro” scenarijus pakibo ant plauko. Visuomenė skilo į dvi stovyklas: vieni palaiko Vyriausybės poziciją, kiti – aktyviai deda pastangas, kad pakeisti ją. Socialiniuose tinkluose nesibaigianti abiejų stovyklų polemika ir ginčai. “Dakaro” aktyvistai užsakė visuomenės nuomonės tyrimą, kuris parodė jog 78 proc. norėtų, kad lenktynės grįžtų į Čilę, 85 proc. mano, kad tai yra gerai šalies įvaizdžiui, 74 proc. tiki, kad šalis gaus ekonominės naudos. “Prezidente, ar jums to per maža?”, - klausė “Dakaro” entuziastai. Tuo pat metu Čilės, Peru, Bolivijos ir Argentinos archeologai pasirašė peticiją adresuotą tų šalių politikams, kad automobilių maratonas gali pažeisti dar neištyrinėtas Andų vietas. Čilės lenktynininkai, vedini “Dakaro” nugalėtojo keturačių įskaitoje Ignacio Casale, oficialiai apsilankė Sporto ministerijoje ir paprašė ministrės pakeisti poziciją. Sunkiausio maratono entuziastai Atakamos dykumoje iš automobilių sudėliojo žodį DAKAR. Aistros nerimsta net ir Čilės parlamente. Vis gi iki balandžio vidurio tikimasi sulaukti galutinės šios šalies pozicijos.
A.S.O. dviprasmiškoje situacijoje: nusileisti Čilei reikštų finansinę skylę būsimame biudžete ir visai nenaudingą precendentą ateičiai, o iš kitos pusės prisižadėta garsiai grąžinti maratoną į Atakamą. E. Lavigne netgi prasitarė, kad sutiktų neimti 4 mln. JAV dolerių mokesčio ir surengti startą Valparaiso. Faktas, kad “Dakaro” maratonas nėra pigus suorganizuoti. Kai tai daro privati kompanija, tai natūralu jog ir pelno nori uždirbti. Kas uždengtų finansinę skylę biudžete? Arba rėmėjai (reiškia reiks labiau pasistengti A.S.O.), arba dalyviai. Paskutinis variantas būtų sunkiai tikėtinas: šiemet dalyvių buvo mažiau, trasos netenkino. Nereikia pamiršti ir startuosiančio “Dakaro” konkurento – “Šilko kelio” Maskva-Pekinas.
Jei anksčiau iki paskutinės minutės šalių atstovai mindžikuodavo prie A.S.O. slenksčio Paryžiuje ir buvo pasiryžę sutikti su bet kokiomis sąlygomis, tai šiemet A.S.O. yra parplukdyti prieš Čilės politikus. Beje, iš Urugvajaus ateina žinios, kad šalis pasirengusi sutikti su visomis sąlygomis ir siūlo startuoti iš Punto del Este. Tikimasi, kad 2017 metų “Dakaro” trasa bus paskelbta balandžio pabaigoje.