Kartu su „НАМИ“ instituto pagalba į susitikimą buvo pakviestas Alberto Stracari. Jaunas, nemažai pinigų turintį verslininką sudomino mintis finansuoti projektą, kuris taptų buvusios Sovietų Sąjungos kelrode žvaigžde. O ir pamatęs specialistų potencialą, Albertas net nedvejojo.
Pradėjus galvoti apie būsimą automobilį, Albertas pasiūlė sukurti mažą, kompaktišką kabrioletą, kuris būtų skirtas ne Rusijai, bet Vakarų Europai. Toks sprendimas buvo labai keistas, nes tokio tipo automobiliai Vakarų Europoje nepasižymėjo pribloškiančia pardavimų statistika. Vis dėlto visus turėjo suvilioti labai maža kaina, patraukli išvaizda ir dinamiškas valdymas.
Tačiau projekto vadovui ir pagrindiniam akcininkui - Alberto Stracari net nešovė į galvą, naujo automobilio kūrimas taps tokiu komplikuotu. Kadangi automobilis prekybos salonuose turėjo kainuoti ne daugiau kaip 10.000 dolerių, inžinieriai pasirinko „Lada 2106“ platformą. Sena ir pigi galinių varomųjų ratų platforma padėjo ženkliai sumažinti kūrimo kaštus. Važiuoklė atkeliavo iš dar senesnio „Lada 2101“, vairo mechanizmas iš „Oka“, variklis iš „Lada Niva“. Nors automobilio recepto ingridientai skamba nelabai viliojančiai, tačiau Bolonijos automobilių parodoje pademonstruotas kabrioletas sulaukė nemažai dėmesio. Daugelį nustebino netradicinė automobilio išvaizda ir prognozuojama kaina.
Albertas ir jo komanda buvo patenkinta rezultatu ir žmonių reakcija. Todėl nenuostabu, kad prasidėjo sekantis etapas - masinė gamyba. Albertas Stracari nenorėjo visų savo pinigų investuoti į masinę gamybą, kuri net ir tais laikais buvo labai brangi. Drąsos šiam jaunuoliui tikrai netrūko, nes jis kreipėsi į Rusijos, Indijos ir net Turkijos valdžią dėl prašymo suteikti tam tikras nuolaidas, nes pastatyti gamyklą ir taip reikalauja daugybės išlaidų. Sulaukęs neigiamo atsakymo iš visų trijų valstybių, Albertas nusprendė griebtis paskutinio šiaudo ir kreipėsi net į „Fiat“ vadovybę. Vis dėlto net ir tautiečiai šiam projektui pasakė - ne.
