Prancūzijos automobilių gamintojai visuomet stengdavosi išlipti iš bet kokių įmanomų rėmų. Jie visuomet norėdavo būti inovatoriais, automobilių pramonės vedliais.
Retkarčiais ši strategija pasiteisindavo, retkarčiais – nelabai. Nepaisant to, įdomių, išskirtinių automobilių šioje šalyje netrūko ir vargu ar kada nors trūks. 
Nuo miesto automobilių iki ...
Ar kada nors esate girdėję apie miniatiūrinių automobilių gamintoją „Aixam“? Prancūzijoje įsikūrusi kompaniją, kuri specializuodavosi itin mažų ratuočių gamyba.
Šios kompanijos produkcija retkarčiais užklysta ir į mūsų šalies kelius, nes visi „Aixam“ kūriniai yra tinkami jauniems vairuotojams, kurie negali sulaukti 18-o gimtadienio ir nori naudotis visais automobilio privalumais nuo 16-os metų.
Tad dabar pabandykite įsivaizduoti situaciją. Šiltą ir ramų vasaros vakarą, „Aixam“ įkūrėjas nusprendė, jog atėjo metas sukurti ne naują miesto automobilį, sedaną ar universalą, o padidinto pravažumo superautomobilį? Aha, o dar netikėjote, jog prancūzai nemėgsta išlipti iš rėmų. 
Analogų neturėjęs modelis
1992 metais Prancūzijos patentų biure atsirado prašymas užregistruoti naują prekinį ženklą – „Mega“. Pagal tuometinį planą, naujasis modelis privalėjo būti pristatomas po atskiru prekiniu ženklu.
Jis taip pat norėjo sukurti automobilį, kuriam priešnuodžių neturėtų nei „Porsche“, nei „Ferrari“, nei „Lamborghini“, kurie anuomet gamindavo tik sportiškus kupė.
Naujo projekto iniciatorius į pagalbą pasikvietė du autoritetingus specialistus. Prancūzijoje gerbiamą inžinierių – Philipą Kolansoną ir milžinišką autosporto bagažą turintį – Bernardą Darnischą.
Trijų specialistų komanda labai greitai sugebėjo sukurti pirmąjį automobilio prototipą – vos per aštuonis mėnesius, likus vos porai savaičių iki 1992-ųjų Paryžiaus automobilių parodos atidarymo.
Nors parodoje eksponuotas modelis ne iš tolo nepriminė pilnai funkcionuojančio automobilio, tačiau maždaug 5 metrų ilgio ir 2,5 metro pločio „Mega Track“ sulaukė milžiniško susidomėjimo.
Daugelį žavėjo superautomobilį primenančios kėbulo linijos ir 220 milimetrų kėbulo prošvaisa. Manote, jog tai per mažai? Vienu mygtuko paspaudimu „Mega Track“ kėbulo prošvaisa padidėdavo iki 300 milimetrų.
Greitas visureigis
Techniškai – automobilis buvo artimesnis grynakraujiams superautomobiliams negu bekelėje mėgstantiems taškytis visureigiams.
„Mega Track“ autoriai ieškodami tinkamos jėgainės, iš pradžių atsigręžė į Prancūzijos automobilių gamintojus, tačiau ne vienas negalėjo pasiūlyti to, ko jie norėjo.
Projekto autoriai sutarė, jog „Mega Track“ privalo turėti „Mercedes Benz“ inžinierių sukurtą V12 motorą iš „W140“ modelio. Kartu su juo atkeliavo ir automatinė pavarų dėžė. Tuo tarpu keturių varančiųjų ratų sistema buvo sukurta projekto autorių jėgomis.
Nepaisant fakto, jog „Mega Track“ svėrė daugiau nei dvi tonas, 12 cilindrų motoras šiam „visureigiui“ leisdavo iki 100 km/val. įsibėgėti per maždaug 6 sekundes ir pasiekti 250 km/val. greitį. Geriausia yra tai, jog šis automobilis iki 100 km/val. per 6 sekundes galėdavo įsibėgėti bet kur: ant asfalto, ant sniego ar žvyro.
Išseko kantrybė
Daugelis tokio tipo projektų užmarštin nukeliauja dėl pernelyg mažos paklausos. Deja, šį kartą susimovė „Mega Track“ projekto autoriai, nes norinčių įsigyti šį automobilį buvo daug, labai daug.
Pasibaigus tarptautinei Paryžiaus automobilių parodai, prie „Mega Track“ automobilio išsirikiavo potencialių pirkėjų eilės, kurie nebijojo sumokėti net 400 000 dolerių siekusios sumos.
Didžiausia problema buvo ta, jog parodoje pristatytas egzempliorius nebuvo paruoštas serijinei gamybai. „Mega Track“ autoriai netgi neturėjo darbuotojų, kurie galėtų pradėti ribotą serijinę gamybą.
Darbuotojų paieška ir prototipų bandymai užtruko pernelyg ilgai, jog sugebėtų išlaikyti susidomėjusių dėmesį. Kukli serijinė gamyba prasidėjo net po trijų metų, todėl nenuostabu, jog į bendro naudojimo kelius išriedėjo tik 5 (nors kai kurie šaltiniai teigia, jog dienos šviesą išvydo 11 „Mega Track“ egzempliorių.
