Tuziną nuostabių pakilimų ir nuopuolių išgyvenusi „Alfa Romeo“ yra vienas iš tų gamintojų, kuris išskirtiniam stiliui ir bendrai automobilio estetikai skiria velniškai daug laiko. Nors bendrovės dizainerius retkarčiais bando sutvardyti skaičiuotuvų ąsai, tačiau jeigu „Alfa Romeo“ turėtų visišką laisvę, šios markės modelių gamoje matytume tik automobilius, kurie, regis, nėra tinkami masinei gamybai.
„Alfa Romeo“ automobilių dizainą būtų galima suskirstyti į keletą skirtingų eros etapų. Kiekviename dizaino raidos etape „Alfa Romeo“ automobiliai buvo projektuodami didžiausią dėmesį skiriant specifinių formų elementams. Štai, devintasis dešimtmetis ir dešimto dešimtmečio pradžioje pasirodę modeliai pasižymėjo griežtomis, bet neįmantriomis formomis.
Tokie modeliai kaip „Alfa Romeo 75“, „90“, „GTV“ ir modernesni „145“, „155“ ir „164“ neperteikė didžiulio dizainerių noro eksperimentuoti, tačiau 1990-ųjų pradžioje prasidėję „Alfa Romeo 164 Protèo“ kūrimo darbai turėjo šią tendenciją pakeisti.
Kūrė lygiagrečiai su „GTV“
1990-ieji „Alfa Romeo“ markei buvo kaip niekada svarbūs. Italų bendrovė jau keletą metų priklausė Italijos automobilių industrijos begemotui „Fiat Group“, kuris turėjo labai aiškų tikslą – iš nuostolių liūno ištraukti vieną iškiliausių gamintojų pasaulyje. „Fiat Group“ vadovų nuomone, tai padaryti nebuvo sudėtinga. „Alfa Romeo“ inžinieriams buvo suteiktas atitinkamo dydžio biudžetas ir modulinė „Fiat Group“ platforma, kurios pagrindu turėjo būti sukurti ištisa naujų „Alfa Romeo“ modelių gama.
Skirtingai nei anksčiau gaminti „Alfa Romeo 75“, „90“ ar „Giulietta“, visi naujos kartos modeliai turėjo priekinių varančiųjų pavarą, kuri, benzingalvių bendruomenė, laikoma antrarūše, tačiau „Alfa Romeo“ specialistams tai nerūpėjo. Jų pagrindinis tikslas – sukurti automobilius, apie kuriuos norėtųsi svajoti kiekvieną vakarą ir „Alfa Romeo 164 Protèo“ turėjo būti būtent toks.
Pagal pirminį planą, „Alfa Romeo“, modelių gamoje turėjo atsirasti ne vienas, bet du sportiški automobiliai. Pavyzdžiui, „GTV“ turėjo tapti visiems įperkamu kupė/kabrioletu, o štai „Proteo“ turėjo būti „Alfa Romeo“ modelių gamos flagmanu. Visai kaip ir „164“ sedanas.
Kadangi „Proteo“ turėjo patvirtinti specialų automobilio statusą, inžinieriai į pagalbą pasitelkė dar vieną „Alfa Romeo“ vizitinę kortelę – 3,0 litrų, 6 cilindrų benzininį variklį, kurio garso takelis galėtų suvirpinti net ir labiausiai įpykusio aplinkosaugininko širdį.
Benzininis variklis nebuvo labai galingas – jis išvystė 260 arklio galių, tačiau „Proteo“ projekto autorių troškimu, šis kupė/kabrioletas turėjo būti skirtas smagiems, bet ne siautulingiems pasivažinėjimams Viduržemio jūros pakrante.
Sulaukė susidomėjimo, bet...
Stulbinančiu greičiu suręstas „Proteo“ prototipas visuomenei buvo pademonstruotas 1991-aisiais. Tą kartą „Alfa Romeo“ šį automobilį atvežė į prestižinę Ženevos automobilių parodą, kurioje buvo tikimasi sulaukti bent pirminių automobilio užsakymų. Visgi, Šveicarija visuomet garsėjo retų, vienetinių automobilių šalis.
Pirminė žiūrovų reakcija buvo stulbinama. „Alfa Romeo“ stendas buvo nuklotas „Proteo“ automobiliu susidomėjusių smalsuolių minia, kuri į naująjį bendrovės modelį žiūrėjo kaip į kosminį erdvėlaivį.
Jeigu dar to nebūtų gana, galutinė automobilio versija gavo labai įmantrų metalinį sulankstomą stogą, kurio modernesnę kopiją vėliau buvo galima išvysti „Peugeot 206 CC“, „Mercedes-Benz SLK“ ar „BMW Z4“ automobiliuose.
Teigiama lankytojų reakcija tapo it sunkiai suvaldomu motyvacijos kokteiliu. Pagal pirminį sumanymą, projekto autoriai buvo įpareigoti sukurti bent tris pilnai funkcionuojančius prototipus, kurie leistų tinkamai išbandyti techninę automobilio pusę ir atlikti preliminarią serijinės gamybos analizę. Didžiulį entuziazmą šio projekto atžvilgiu demonstravo ir „Fiat Group“, kurios vadovai norėjo kuo greičiau pradėti serijinę gamybą.
Vis dėlto, praėjus vos keliems mėnesių, tolimesnis projekto vystymas buvo sustabdytas. Šiandien spėliojama, jog koją pakišo techniškai sudėtingas sulankstomas stogas, kurio konstrukcija nebuvo patikima.