„Jiotto“ kompanijos įkūrėjas daugelį metų vertėsi dvejomis veiklomis. Pirmojo - moteriškų drabužių gamyba, o antroji veikla - automobilių paruošimu įvairioms auto-sporto varžyboms. Tačiau kaip ir kiekvienas kūrėjas, taip ir Minoru Hayashi nusprendė visą dėmesį skirti ne kitų gamintojų užsakymų vykdymui, bet svajonės įgyvendinimui.
Minoru Hayashi svajonė buvo sukurti super-automobilį su Formulės 1 bolido genais. Nuo 1965 metų sportinius bolidus kuriantis japonas projektuodamas naująjį savo kūrinį idėjų sėmėsi iš įvairiausių auto-sporto varžyboms skirtų automobilių.
„Jiotto Caspita“ turėjo monokoko važiuoklę, kuri buvo pagaminta iš anglies pluošto ir aliuminio mišinio. Tuo tarpu automobilio kėbulo detalės buvo pagamintos iš anglies pluošto ir perdirbto plastiko. Šis sprendimas leido sumažinti automobilio svorį, išlaikyti puikų svorio paskirstymą tarp ašių ir žemą gravitacijos centrą.
„Caspita“, kaip ir priklauso kiekvienam super-automobiliui, turėjo per vidurį sumontuotą variklį ir galinių varančiųjų ratų pavarą. Tačiau japoniškas galiūnas buvo aprūpintas ne „Jiotto“, bet „Subaru“ kompanijos užsakymu sukurtą Formulės 1 bolidams tinkantį variklį.
3.5 litro, 12 cilindrų motoras išspausdavo 450 arklio galių ir 363 Nm sukimo momentą. Nors variklio tikrasis pajėgumas buvo žymiai didesnis, tačiau „Jiotto“ šį variklį į savo automobilį galėjo montuoti tik su sąlyga, jog jis bus silpnesnis už savo brolius, kurie buvo montuojami į Formulės 1 bolidus.
Vos 1100 kilogramų svėręs automobilis iki 100 km/val. įsibėgėdavo per 4.5 sekundės ir pasiekdavo 320 km/val. greitį. Nors šie rodikliai neprilygsta „Ferrari F40“, tačiau japonams užteko fakto, jog „Jiotto Caspita“ galėdavo nuo jų neatsilikti.
Japoniško super-automobilių kūrėjai planavo gamybą pradėti 1990 metų rudenį ir per maždaug dvejus metus pagaminti 30 automobilio vienetų. „Jiotto“ už savo super-automobilį prašė sumokėti net 700 tūkst. dolerių. Net ir šiais laikais tai būtų pakankamai didžiulė suma, tad pagalvokite kokia buvo žmonių reakcija 1989 metais. Tačiau tai buvo ne didžiausia problema.
1990 metų vasarą „Subaru“ nutraukė variklių tiekimo sutartį, įmonė turėjusi gaminti automobilio kėbulo detales bankrutavo, o laikraščiuose netrūko skambių antraščių apie ekonominę krizę. Trumpam, bet tik trumpam „Jiotto“ sustabdė automobilio tobulinimo darbus ir pradėjo ieškoti partnerių, kurie galėtų suteikti benzininį variklį ir pagaminti kėbulo detales.
1992 metų viduryje „Jiotta“ pristatė atnaujintą „Caspita“ prototipą, kuris turėjo britišką „Judd“ benzininį variklį išvystantį 585 arklio galias esant 10,750 aps/min ir 385 Nm sukimo momentą esant 10,500 aps/min. Su naujuoju varikliu automobilio įsibėgėjimo laikas iki 100 km/val. sutrumpėjo iki 4.1 sekundės, o maksimalus greitis išaugo iki 338 km/val.
Kai 1993 metų pradžioje „Jiotto“ buvo pasiruošusi pradėti ribotą serijinę automobilio gamybą, pagrindinę super-automobilių rinką - Europą užklupo ekonominė krizė, kuri sumažino tokių brangių automobilių paklausą iki minimumo. Jeigu „Jiotta“ būtų pristatytas dabar, surasti potencialių klientų nebūtų sunku, tačiau kai didžiausia perkamoji galia buvo Europoje, nenuostabu, jog „Jiotto“ privalėjo atsisakyti projekto, kuris galbūt būtų padėjęs labai tvirtus pamatus kitiems super-automobilių kūrėjams iš Japonijos.
GALERIJA
