Tuo tarpu neutraliausioje Europos vietoje, Ženevoje, 1991 metų kovą vykusioje tarptautinės automobilių parodos lankytojai dairėsi į modelius, kuriuos jie galės įsigyti po kelių mėnesių arba kitąmet.
Prestižiniuose parodų rūmuose vykusios parodos svarbiausių premjerų sąrašas buvo mažų, mažiausiai savotiškas. Pavyzdžiui, „Opel“ išdidžiai demonstravo šiandien retai sutinkamą „Frontera“ visureigį. Merginų nestokojusiame „Mazda“ stende pūpsojo „MX-3“ kupė, BMW demonstravo daugelio jaunuolių svajone tapsiančią „E36“ kartos 3 serijos BMW. Vis dėlto, BMW taip pat buvo atsakinga už dar vienos premjeros pasirodymą, kuri tapo 1991 Ženevos automobilių parodos žvaigžde.
Sūnaus ir tėvo projektas
Giorgetto Giugiaro – vienas garsiausių automobilių dizainerių pasaulyje. Tai žino visi ir vargu ar kas nors ryžtųsi abejoti šio specialisto kompetencijomis, todėl nenuostabu, jog BMW stende stovėjęs, bet taip pat „Italdesign“ emblema pažymėtas „BMW Nazca M12“ sugebėjo pritraukti tūkstančius smalsuolių akių.
Tai buvo išskirtinio grožio automobilis, kuriam atsispirti nesugebėjo niekas, tačiau galutinį projekto variantą išvydę parodos svečiai tuomet dar nežinojo, jog „Nazca M12“ yra abstrakti „Bugatti ID90“ koncepcijos evoliucija.
Projekto autoriai neslėpė, jog „Nazca M12“ buvo sukurtas semiantis įkvėpimo iš sportinių, ekstremaliai greitų, bet tuo pačiu aerodinamiškų bolidų. Būtent dėl šios priežasties „Nazca M12“ pasižymėjo aptakiomis kėbulo formomis, o pačios kėbulo dalys buvo pagamintos iš anglies pluošto. Iš tos pačios medžiagos buvo pagaminta iš automobilio struktūra, o tai buvo pakankamai retas reiškinys.
Nuožulnias kėbulo formas padiktavo ir intensyvūs bandymai vėjo tunelyje, kuriame buvo siekiama pasiekti kuo geresnį oro pasipriešinimo koeficientą. Ir ką manote jūs? Jiems pavyko tai padaryti. „BMW Nazca M12“ oro pasipriešinimo koeficientas siekė 0,26, o aerodinamišką kėbulą į priekį stūmė BMW markės pasididžiavimas – 5,0 litrų darbinio tūrio, 12 cilindrų benzininis variklis, kurį anuomet gamintojas montuodavo į „750i“ ir „850i“ modelius.
Po metų – evoliucionavo
Ženevos automobilių parodos sensacija tapęs „BMW Nazca M12“, į žiniasklaidos atstovų akiratį sugrįžo po vienerių metų. 1992 metais įvykusioje Tokijo automobilių parodoje BMW pademonstravo atnaujintą, subtiliai pasikeitusią „BMW Nazca C2“ kupė.
„Italdesign“ specialistai siekdami dar kartą sukelti didžiulį šurmulį, atnaujintą modelį „papuošė“ nauja nosimi, į pagalbą pasitelkė itin griežtą dietą, leidusią atsikratyti 100 kilogramų viršsvorio, o „Alpina“ bendrovės specialistai pamojavę burtų lazdele iš benzininio variklio išspaudė papildomus 50 arklio galių.
Visi šie pakeitimai buvo skirti tam, jog „Nazca C2“ sugebėtų patenkinti itin reiklių vairuotojų poreikius, kurie savaitgalį mieliau praleidžia lenktynių trasoje, o ne didžiulėje jachtoje, plūduriuojančioje šalia Monako pakrantės.
„C2“ modelių orientavimasis į profesionalų vairuotoją buvo akivaizdus. Žemiau sumontuotas priekinis spoileris ir gale esantys aerodinaminiai elementai gale buvo sumontuoti ne dėl grožio. Kaip ir viduje sumontuotos sėdynės, kurios buvo labai artimos sportiniams lopšiams.
Praėjus mažiau nei vieneriems metams, Monako didžiojo prizo lenktynių metu buvo pademonstruota dar viena „BMW Nazca“ projekto versija. Šį kartą projekto autoriai bandė patenkinti automobilių su atviru stogu gerbėju įnorius.
„Spider“ versija turėjo ir dar vieną ryškų privalumą ir pranašumą. „C2 Spider“ variklio skyriuje tupėjo didingas 5,7 litro darbinio tūrio, 12 cilindrų variklis, galėjęs išvystyti 385 arklio galias.
Automobilio vertė – milžiniška
Itin vykęs Vokietijos automobilių gamintojos ir vieno geriausio Italijos automobilių dizainerių vaisius pagal pirminį sumanymą turėjo tapti oficialiu ir labai ilgai lauktu „BMW M1“ įpėdiniu. Juk aptakios kėbulo formos, superautomobiliams būdinga komponuotė ir stratosferinė kaina sufleravo, jog šis projektas turėjo tapti BMW bendrovės flagmanu.
Ir visgi. Nors „Italdesign“ buvo pasiruošusi pradėti serijinę, nors ir ribotą, automobilio gamybą, tuometiniai BMW vadovai trypčiojo vietoje. Jie baiminosi, jog nemažų investicijų pareikalavęs projektas sulauks tokio paties likimo kaip ir originalusis „BMW M1“. Nerimaudami, jog šis projektas superautomobilių arenoje patirs fiasko, vokiečiai paskutinę akimirką užtraukė rankinį stabdį.
Kadangi „Italdesign“ buvo pasiruošę automobilį perkelti iš koncepcinio modelio stadijos į bendro naudojimo keliams tinkamą egzempliorių, Turine esančiose dirbtuvėse buvo sukonstruoti trys „Nazca“ prototipai, kurie labiau priminė pilnai funkcionuojantį automobilį, o ne parodoms skirtą puošmeną, todėl natūralu, jog šis unikalus BMW ir „Italdesign“ kūrinys buvo ir yra itin geidžiamas automobilių kolekcionierių, kurie yra pasiryžę sumokėti tiek kiek reikės.
Puikus to įrodymas – 2011 metais įvykęs įvykis, kuomet automobilių aukcione buvo parduodamas vienas iš trijų originalių „BMW Nazca C2“ prototipų. Tuomet mėlynos spalvos egzempliorius buvo parduotas už 725 000 eurų.
