Septinto dešimtmečio viduryje pasirodęs „Mustang“ tapo sektinu pavyzdžiu kitiems. „Chevrolet“ vėliau sukūrė „Camaro“, „Pontiac“ pristatė savo alternatyvą – „Firebird“. Galiausiai, raumeningų kupė gretas papildė „AMC Javelin“, „Dodge Challenger“ ar „Mercury Cougar“.
Šimtus tūkstančių amerikiečių sugundęs „Mustang“ tapo tik labai tvirtu pamatu ateities kartoms, tačiau Detroite esančioje „Ford“ būstinėje dirbę specialistai iki pažaliavimo generavo idėjas, kuriomis pavyktų pasinaudoti ankstyva „Mustang“ modelio sėkme.
Pagalvojo apie praktiškumą
Per vienerius metus „Ford“ sugebėjo parduoti daugiau nei vieną milijoną „Mustang“ egzempliorių, o tai kaip reikiant paskatino „Ford“ bendrovėje dirbusius specialistus pradėti galvoti apie kitas „Ford Mustang“ versijas: „Boss 302“, „Boss 429“, „Mach 1“, „Mustang GT“, „GT350“ ir dar daugelį kitų.
Tarp galimų, lengvai įgyvendinamų idėjų buvo ir „Shooting Brake“ universalas, kurį, beje, sukūrė ne „Ford“ inžinieriai, o glaudžius santykius su bendrove palaikanti įmonė, kuri specializuodavosi vienetinių modelių gamyba. Būtent ji nusprendė realizuoti itin unikalią „Ford Mustang Shooting Brake“ idėją.
Tikėdamiesi, jog „Ford“ ant stalo padės bendradarbiavimo sutartį, ji sukonstravo vienetinį „Ford Mustang Shooting Brake“ prototipą. Pilnai funkcionuojantį prototipą su kuriuo projekto vadovas nuvažiavo tūkstančius kilometrų ir buvo užtikrintas šio projekto sėkme.
Nuo standartinio, gamykloje surinkto „Mustang“, vienetinis „Shooting Brake“ turėjo „Koni“ amortizatorius, sportiškuose modeliuose naudotas „Pirelli“ padangas bei gerokai didesnio skersmens stabdžių diskus, kurie padėjo sustabdyti ne patį lengviausią automobilį pasaulyje.
Vis dėlto, 1966-aisiais metais sukurtas prototipas nesugebėjo sužavėti tuometinės „Ford“ vadovybės, kuri manė, jog „Ford Mustang Shooting Brake“ nebus toks patrauklus kaip „GT350“ ar kitos, tradicinės „Mustang“ versijos, kurios šiandien automobilių aukcionuose parduodamos už šešiaženkles sumas.
Idėją svarstė dar kartą
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, „Ford“ vadovybė sulaukė dar vieno netiesioginio paraginimo apsvarstyti praktiškiausios „Ford Mustang“ idėją. Skirtumas tik tas, jog šį kartą susitikimą bandė suorganizuoti ilgametė „Ford“ partnerė Europoje – automobilių dizaino studija „Ghia“.
Šiuo momentu, tikėtina, svarstote kodėl 1916 metais įkurta „Ghia“ ryžosi suvilioti „Ford“, tačiau pažvelgus į vos vienos „Mustang“ kartos evoliuciją, būdami dizaino studijos vadovu turėtumėte žymiai daugiau argumentų, kodėl „Ford“ dizaino departamentui reikėtų ištiesti pagalbos ranką.
Be to, skirtingai nei pirmosios kartos „Ford Mustang“, antroji modelio karta turėjo ekonomiškesnius variklius, buvo lengvesnė ir gerokai kompaktiškesnė. Būtent dėl šių inžinerinių pokyčių, „Ford Mustang“ nutraukė žvėrišką kovą su „Chevrolet Camaro“ ar „Pontiac Firebird“ ir vietoje jų susitelkė į konkurentus iš Japonijos, o tiksliau japonišką trijulę: „Datsun 240Z“, Mazda RX-3“ ir „ Toyota Celica“.
Akivaizdu, jog antroji „Mustang“ modelio karta nebuvo pati ryškiausia ar geriausia garsaus automobilio gyvenimo etapo demonstracija, tad, galbūt, nereikėtų stebėtis, jog „Ghia“ dizainerių darbas taip pat nebuvo tas projektas, kuriuo ji norėjo didžiuotis.
Konvejeriui buvo ruoštas ir sedanas
Idėjų generatoriais paversti automobilių dizaineriai gali bendrovės vadovams pasiūlyti šūsnį įdomių, keistų, retkarčiais originalių idėjų, kurios, galbūt, galėtų pavirsti į serijiniu būdu gaminamą automobilį. O tokių pasiūlymų pradiniame „Ford Mustang“ kūrimo etape buvo daugiau negu pakankamai.
Natūralu, jog didžioji dauguma pasiūlymų buvo labai artimi originaliai „Mustang“ koncepcijai – sportiški, grakštūs ir dinamiški, tačiau keliems „Ford“ dizaineriams buvo kilusi idėja sukurti modifikaciją, kuria galėtų mėgautis ne tik jaunimėlis.
Į šį iššūkį „Ford“ dizaineriai pažvelgė kaip niekada paprastai. Vietoje to, kad ieškotų būdų kaip suteikti originaliam „Mustang“ dizainui santūrumo, jie atliko tik vieną ryškesnį pakeitimą – jie prailgino ratų bazę, jog galėtų sumontuoti papildomas duris.
Visa kita – išliko labai artima pradiniam „Ford Mustang“ kupė pasiūlymui. Priekinė ir galinė automobilio dalys išliko identiškos. Kaip ir automobilio interjeras, variklis, pavarų dėžė ir pakaba, o tai prezentacijos metu patiko itin išrankiai „Ford“ vadovybei, mat tų pačių komponentų panaudojimas platesniu masteliu leistų kelis kartus sumažinti automobilio gamybos savikainą bei padidinti pelno maržą.
Teoriškai, „Ford Mustang“ sedanas atrodė kaip idealus modelių gamos papildymas, tačiau ilgainiui buvo nuspręsta, jog „Ford Mustang“ turi atlikti bendrovės įvaizdžio formavimo funkciją ir apeliuoti į nutrūktgalviškus, hormonų valdomus jaunuolius, o ne į jų tėvus.
