Ramutė Stakėnienė – daugeliui puikiai žinoma dizainerė, kuri kuria ne tik rūbus, bet ir aksesuarus. Ji patikina, kad ir namą Šiaulių pakrašty įrengė savo jėgomis – kol vyras mėnesius buvo nuolatinėse muzikos gastrolėse.
Moteris tik šypteli – gyvendama su scenos žmogumi ji išmoko rūpintis buitimi, nors šiaip nei nori, nei mėgsta to – juk ji pati menininkė, kuri kur kas mieliau tapo ant šilko. Ji save vadina romantike, vieniše ir sako, kad gyvena savaip. Paklausta, ar nesijaučia keistai, kad ją dažnai pristato kaip V. Stakėno dizainerę, moteris tik šypteli.
„Galbūt... nes Virgis yra tikrai žinomas, – juokiasi. – Aš, aišku, savo kūrybos vertintojų irgi turiu, o kadangi mes esame pora, kartu jau 42 metus, tai man tik pliusas.“
„Jau seniai pradėjau dizainerės karjerą ir mane žmonės žino. Esu sukaupusi didelį kūrybinį bagažą, turiu daug patirties. Iš tokios gausos ir ne visų užsakovų pavardes beprisminčiau. Turiu daug veiklų – ir pradžių buvo tik rūbų dizainas, o paskui nuolat mokiausi ir tobulinau kitas sritis.
Turiu daug veiklų – iš pradžių buvo tik rūbų dizainas, o paskui nuolat mokiausi ir tobulinau kitas sritis. O tapyba ant šilko tapo lemtinga veikla, kurią sujungiau su rūbų dizainu. Tapyti drabužiai yra tokia išskirtinė sritis – tarsi mano nauja vizitinė kortelė, nors, pavyzdžiui, Virgis mano nieko tapyto neturi“, – juokiasi moteris.
Tapyba ant šilko – tai Ramutės Stakėnienės „arkliukas“. Tačiau ir ne vienintelė, nes šalia to atsirado ir kitų veiklų – aksesuarų kūrimas, bižuterija, modelio darbas, fotografija.
„Mūsų namuose yra dvi kūrybinės studijos – vyro ir mano. Kai man reikia paveiksluoti, mūsų svetainė tampa dar ir fotografijos studija. Tada mes neturime pietų stalo, nes baldai išstumdomi, pakabinamas fonas, sustatomi prožektoriai. Virgis turi ir savo darbo kabinetą, ir repeticinę studiją. Visuma – tiesiog „Stakėnų kultūros namai“, – sako pašnekovė.
Ramutė tikina, kad savo kurtus drabužius jai geriausia demonstruoti pačiai – taip ji yra ragavusi ir modelio duonos.
„Esu dalyvavusi daugelyje meno renginių. Pamenu, sykį savo kolekciją vežiau į Talino madų festivalį. Buvau jauna, trūko manekenių tai ten kolegos dizaineriai manęs prašė jų darbus pademonstruoti. Tai buvo vienas iš pirmųjų postūmių modelio veiklai. Tapau savo kūrinių modeliu – ant savęs demonstruoti paprasčiau“, – šypteli ji.
Polinkis menui iš šeimos
Pašnekovė atskleidžia, kad yra kilusi iš Klaipėdos. Tėtis buvo jūrininkas, tačiau neplaukdavo į tolimuosius reisus (tremtinio vaikui keliai į okeanus buvo uždaryti) ir daugiausiai dirbdavo uoste. Mama buvo mokytoja.
„Tėvelis Vytautas Dvarionas apdovanotas talentais, turi polinkį menui. Būtent tą norą kurti, tą pašaukimą aš ir gavau iš jo. Jis – tautodailininkas, darydavo gražius darbus iš metalo, gintaro. Taip pat nesvetima muzika – kurdavo dainas... Jam jau 85-eri ir jis naudojasi kompiuterio programomis, toliau kuria, įrašinėja, talpina į internetą. Mano grotuve jau net 5 jo romansų kompaktiniai diskai!
Mama buvo mokytoja. Ji visada siekė, kad gaučiau gerus pažymius ir atsidėčiau mokymuisi. Tebeturiu tėvelius ir labai juos branginu“, – pasakoja ji.
Didžioji dalis Stakėnų šeimos išsibarsčiusi po pasaulį, tad su jais dažniausiai tenka bendrauti per atstumą.
„Lietuvoje esame mudu su vyru, kita šeimos dalis gyvena Amerikoje. Susirašinėjame tikrai labai dažnai. Dėl pandemijos man „nuplaukė“ itin lauktas įvykis – dukra 60-čiui dovanojo kelionę į Veneciją, ten turėjome suskirsti iš skirtingų žemės vietų ir praleisti kartu savaitę menų apsuptyje“, – tikina pašnekovė.
„Dukra dirba žinomame dailės muziejuje, savo vaikus nuolat ten vedasi ir lavina jų estetinį skonį. Esame tikrai meniška šeima. O kai pas anūkus atvažiuoja menininkė močiutė – tikrai pasikeičia gyvenimas namuose“, – juokiasi ji.
Nors ir abudu su Virgiu jie turi aktyvias veiklas, Ramutė – savo kūrybą ir verslą, jis – muziką ir koncertus, laiko jie vienas kitam sugeba atrasti.
„Su vyru į koncertus kartu mažai kada važiuoju, nes jis tiek pasinėręs į savo darbą ir pamiršta, kad šalia dama. Visiškai nepykstu dėl to, netgi suprantu. Laiką leidžiame kartu kiekvieną vakarą prie televizoriaus“, – šypsosi moteris.
Paklausta, ar visgi mėgsta kantri muziką, Ramutė sako, kad visada palaikė savo vyrą ir jo kūrybą bei kitas veiklas.
„Mano vyras ne vien tik kantri muzikos atlikėjas – jis ir bardas. Pamenu, kad buvau tiek nugrojusi jo akustinių baladžių kasetę, kad ji net suplyšo. Jis apskritai yra žmogus orkestras, dabar dar knygą rašo. Viską aš toleruoju ir man patinka jo kūryba“, – atskleidžia ji.
Intravertė, nes menininkė
Ramutė savo talentais tikrai nenusileidžia vyrui. Jos išvardintas veiklas net sunku suskaičiuoti – tapyba aliejumi, šilko tapyba, dizainas, bižuterija modelio darbas, fotografija, skaitmeninis menas... Moteris yra perėmusi ir itin specifinį rūbų kūrimą – rankinį gofravimą. Kai nebuvo pramoninio gofravimo, žmonės rankomis audinį sukdavo aplink medinį stulpą ir jį rankomis suklostuodavo – panašų būdą naudoja ir pašnekovė.
„Kai tapytų aksesuarų atsirado daugiau, negalėjau atsispirti abstrakcionizmo krypčiai ir pati pasukau į kitokį marginimo būdą – japonišką šibori techniką (šiai technikai daugiau nei 1000 metų), paskui tai papildžiau rankiniu gofravimu. Panašų būdą naudoju kuriant ne tik aksesuarus, bet ir rūbų dizainui. Mano galvoje daugybė minčių ir projektų, – tikina dizainerė. – Pamenu, tarybiniais laikais neturėjome nei įdomių papuošalų, nei bižuterijos. Ją pradėjo vežti iš Čekijos.
Ta bižuterija buvo labai brangi. Vėliau prekyboje prasidėjo tikra karoliukų ir akmenukų era. Nusipirkau priemonių, medžiagų ir pati bandžiau daryti aksesuarus savaip. Visai neblogai gavosi – kažkam dovanojau, kai kurie užsisakė ir taip tiesiog įsisukau į tą kūrybos sritį, kuri man labai patiko.“
Pašnekovė sako, kad aksesuarus kartais kuria ir su savo anūkėmis, kai nuvažiuoja jų aplankyti į Ameriką. O dar dalininkės nauja sritis – ji sukūrė paskutinio, XX-jo vyro albumo „sTAKENas“ viršelio dizainą – fotografija, maketavimas.
Ramutė sako, kad įkvėpimas labai priklauso ir nuo žmogaus temperamento.
„Esu intravertė – darbuojantis tiek meno sričių, tau tikrai reikia ramybės, susikaupimo, kad niekas netrikdytų. Man didžiausią atgaivą ir įkvėpimą duoda jūra – tikriausiai dėl to, kad mano gimtinė – Klaipėda. Kai būnu pavargusi, nuvažiuoju prie jūros, būtinai turiu gauti sąlytį su žeme. Tad paguliu ant smėlio ir įsikraunu kaip koks telefonas. Tokia tai mano meditacija. Grįžtu namo ir tie darbai, kurie atrodė sunkūs, man pasidaro lengvai. Jei nėra jūros, tinka vandenynas... ar bent mūsu kiemo tvenkinys. Mane tai labai ramina“, – sako ji.
