Moteris kuria drauge su vyru aktoriumi Raimondu Kleziu įsteigtame teatre, pavadinimu „No Shoes“, režisuoja spektaklius kūdikiams ir vaikams Lietuvos teatruose, veda meninio ugdymo edukacijas, Nacionalinėje švietimo agentūroje rengia programas bei mokymus pedagogams. Tai pat randa laiko ir saviugdai – trečius metus studijuoja meno doktorantūrą, o nuo šių metų yra ir ISM Švietimo lyderystės magistrantūros programos studentė. Šalia savo gausių veiklų yra dar ir trijų vaikų mama.
Tad rugsėjo pradžia pašnekovei ganėtinai aktyvi, tačiau atnešusi daug gražių akimirkų ir naujos pradžios pojūtį – „Mūsų profesijos atstovams ruduo – kaip Kalėdos, su džiaugsmingu nerimu laukiame naujų iššūkių, veiklų, atradimų, tarsi dovanų po Kalėdine eglute“, – sako pašnekovė.
Naujienų portale tv3.lt – atviras poklabis su I. Jackevičiūte apie dabartines veiklas, laiko planavimą ir iššūkius, su kuriais tenka susidurti būnant mama.
Kaip šiuo metu gyvenate ir kaip praėjo Jūsų vasara?
Darbų tikrai daug, yra ką veikti ir tris vaikus auginant. Jie dar maži ir labai priklausomi nuo tėvų. Net atostogų metu tenka šiek tiek darbuotis. Esu iš tų moterų, kurios nuo buities rūpesčių ilsisi pasinerdamos į kūrybą, savo mėgiamas veiklas, nuolat ieško galimybių savirealizacijai ir saviraiškai. Matyt dėl to tiek daug visokių veiklų nuolat mane lydi. Mano atveju visiškai pasiteisina patarlė ,,Kuo daugiau darai – tuo daugiau spėji“. Tad ir vasara buvo lydima judesio – kelionių, išvykų, jūros, gamtos ir šalia viso to įvairiausių ir skirtingų kūrybinių veiklų.
Kaip atrodo Jūsų diena?
Na greičiausiai ji tokia pat, kaip ir visų, daugiavaikių šeimų. Norint skirti pakankamai dėmesio bei energijos ir vaikams, ir veikloms, tenka nemenkai paplušėti. Manyčiau planavimas, bet tuo pačiu neprisirišimas prie planų ir lengvumas keičiant planus yra pagrindins mūsų dienos variklis. Nedirbame darbų pagal grafiką. Patys turime galimybę savo dienotvarkę dėliotis, taip kaip mums patogiausia. Be abejo, kol vaikai dar maži, buities ir vaikų priežiūros veiklų yra begalė, tačiau stengiamės nepaskęsti rutinoje ir visame ką veikiame rasti džiaugsmo.
Mūsų diena prasideda anksti ir baigiasi vėlai. Dažniausiai darbuojamės be laisvadienių ar ilgai trunkančių atostogų. Tačiau mažų molonumų ir poilsio stebgiamės rasti kasdienėje veikloje.
Tarkim spontaniškai išlėkti į nepanuotą išvyką, ar tiesiog visiems drauge eiti pasivaikščioti į parką valgant ledus, ar viename kambaryje sumigdžius vaikus, kitame – surengti improvizuotą pasimatymą su skania vakariene, filmu ar pokalbiais apie viską iš eilės.
Ar nesunku taip gyventi, kai nuolat lydi darbai?
Reikalas tas, kad mes darbo niekada nevadiname darbu. Aišku, yra veiklų, kurios teikia mažiau džiaugsmo, turim daug atsakomybių ir rutinos, bet iš esmės didžioji dalis darbų mums yra malonumas, nes juos lydi kūryba. Nors ir daug dirbame, bet iš tikrųjų darome tai, kas mums labai patinka. Dažnai pakalbam, jog būtų labai liūdna dirbti tokius dabus, kuomet lauktum kada gi greičiau baigsis darbo valandos, ateis savaitgalis ar atostogos. Žmogus gi tiek daug laiko praleidžia darbuose. Tai kokia gi prasmė gyvemine didžiają savo laiko dalį švaistyti tam ko nemėgsti ir kas nedžiugina?
Šiuo metu esate mažiau matoma viešumoje. Ar tas viešumas atsibodo?
Aš būvimą viešumoje tapatinu su tam tikrų darbų privaloma sudėtine dalimi. Kai aktyviai dirbi atlikėjo darbą, esi nuomonės formuotojas ar darai tai, kam yra būtinas žinomumas, tai buvimas viešumoje yra privaloma tokio darbo dalis. Manau, jog ne vienas artistas nebūna viešumoje tik dėl to, kad jam tai malonumas. Aš jau kuris laikas nebedirbu tokio darbo, kurio dalis būtų buvimas viešumoje. Šiuo metu esu tarsi už kadro -- režisuoju spektaklius, vedu mokymus, rengiu programas. Žiūrint iš kitos pusės, savo bendruomenėje aš labai dažnai būnu viešumoje. Kas nori kad kažkuo pasidalinčiau, sąmoningai susiranda mane. O tiesiog būti viešumoje nematau reikalo.
Pramogų pasaulio žmonių asmeninis gyvenimas žiniasklaidoje dažnai narstomas iki kaulelio. Ar anksčiau tas viešumas neslėgė?
Aišku, kad visada yra žmonių, kuriems nepatiksi ar neįtiksi. Turi su tuo išmokti gyventi. Buvo ir nelengvų akimirkų. Iš tiesų Lietuvoje juk niekas nemoko, kaip susidoroti su viešumu, kaip psichologiškai susitvarkyti su žiniasklaidos ir žmonių nuolatiniu dėmesiu.
Pakalbėkime ir apie dar vieną svarbų Jūsų vaidmenį – motinystę. Su kokiais sunkumais tenka susidurti esant mama?
Yra moterų, kurios nėštumą idealizuoja ir sako, kad viskas labai smagu, o susilaukus vaikelio- motinystę lengva suderinti su karjera. Galbūt kažkam taip ir yra, tačiau mano patirtis kitokia. Aš sakau, kad tapti ir būti mama yra didelis darbas. Būdama mama moteris patiria nemažai iššūkių tiek fiziologinių tiek emocinių. Atsiradus vaikeliui, tenka tarsi iš naujo su juo mokytis vaikščioti tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Tenka keisti įpročius, pomėgius, darbų pobūdį, o neretai net ir artimų draugų ratas pasikeičia kardinaliai. Žinoma, tai nėra jokia bėda. Tik noriu paakcentuoti, jog tapimas mama yra ryški, visa keičianti patirtis moters gyvenime.
Kaip Jums pavyksta suderinti darbus ir motinystę?
Nuoseklus planavias ir maksimali koncentarcija atliekant darbus. Nepaisant to, kad esame chaotiški, spontaniški menininkai, mums planavimas padeda nešvaistyti energijos. Taip pat sąmoningas dėmesio skyrimas pramogoms, malonumams, tai kas teikia džiaugsmo ir padeda neužsisukti rutinoje. Aktyvias veiklas stengiuosi nudirbti pirmoje dienos pusėje, o vakarui pasilikti ramesnius dalykus.
Stengiuos keltis ir gultis tuo pačiu metu. Valgyt laiku ir neperalkti. Taip pat esant galimybei dieną nusnūsti bent pusvalanduką. Kitaip tariant skirti dėmesio mažiems malonumams ir ieškoti visame kame balanso, nes kitaip ,,sprogtų galva‘‘ nuo atsakoybių ir rūpesčių. Tačiau būsiu atvira, tikrai nutinka tokių momentų, kai atrodo, jog viską suderinti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Tada darausi irzli, pikta ir pervargus. Tad tikrai tenka smarkiai paplušėti norint viską suderinti.
Būvime su vaikais matau didelę prasmę. Džiaugiuosi matydama kaip jie perima šeimos vertybes, kokie jie yra bendraudami su kitais, kaip jau dabar stebi ir analizuoja pasaulį. Aišku, tarpusavyje jie ir pykstasi, ir barasi, ir mušasi, bet kai jie skundžiasi vieni kitais mes šypsomės ir sakome, kad geriausia, kas jums galėjo nutikti vaikai, yra tai kad augate didelėje šeimoje.
Turite omenyje, kad jiems lengviau bendrauti su kitais?
Matau, kad kai jie išeina į sociumą, tarp draugų jiems yra žymiai lengviau. Jie moka prisitaikyti, jau dabar savo amžiuje supranta tam tikrus gyvenimo dėsnius. Jie supranta, kad šalia gyvena ir kiti žmonės ir jie gaali būti labai skirtingi. Jie yra paslaugūs ir dėmesingi kitiems. Ir daug itų mažų smulkmenų, kas mus kaip tėvus džiugina. Tad visos įdėtos pastangos yra tikrai to vertos.
Tai tikrai didelis pliusas.
Mes didelėje šeimoje atrandame daug pliusų ir juos dėliojame šalia minusų. Aišku, aš galiu sakyti tik apie savo patirtis. Kai kuriems turėti vieną vaiką yra dar didesnis iššūkis. Gyvenimo modelių būna visokių.
Ar svajojote apie tokią didelę šeimą?
Greičiausiai ne (Juokiasi) Pirmojo vaikelio susilaukiau būdama 30-ies, tad apie vaikus negalvojau ilgai.Tačiau toks gyvenimas – daugybės dalykų neplanuoji, tačiau atsitinka taip kaip turi būti.
Ar Jūsų vaikai jau rodo charakterį, pomėgius?
Be abejo. Bet mes jų nestumiame nei į vieną, nei į kitą pusę, tiesiog leidžiame jiems turėti vaikystę. Nesam iš tų tėvų, kurie vakarais po mokyklos vaikus vežioja į būrelius. Priešingai – grįžus dukrai iš mokyklos neleidžiame ruošti pamokų.
Ji dėl to būna pyksta, tačiau manau kai vaikas ir taip pavargęs, nėra prasmės sėdėti prie knygų. Tačiau nuseklus ir sistemingas veiklų darymas, skaitymas, rašymas yra labai svarbu. Todėl stengiamės dalyvauti mokymosi procese, primename apie knygų skaitymą, visi lankomės bibliotekose ir tt.
Patys vaikai šiaip gi mieliau gal nieko nedarytų, bet vaikystė yra puikus metas mokytis naujų dalykų, nes protas tam yra labai imlus. Tad vaikų ugdymas mums yra labai svarbu. Patys daug su jais dirbame. Tačiau esame tos nuomonės, kad vaikas jau vaikystėje pats žino, kas yra svarbu ir kur liksta širdis. Jiems tereikia padėti, pagelbėti, pabūti šalia jo ir palaikyti. Tad nors pomėgių yra labai skirtingų, kol kas mes stengiamės jų nekreipti į vieną ar kitą pusę.
Būti mama – tikrai didelis vaidmuo. Ką jis Jums reiškia?
Tai man yra asmenybės virsmas į kitą kokybę. Tai pasaulio matymas kitaip. Žinojimas daugiau atsakymų nei iki tol. Mėgstu sakyti, kad motinystė yra kažko vieno pabaiga ir kažko naujo pradžia. Tai nuolatinis ratas kažką paleidžiant ir kažką atrandant iš naujo. Apie tai – mano būsimas spektaklis. O jei trumpai – tai buvimas mama, man yra apie meilę.
