Su Luka Mokka susitikome šiltą ir saulėtą dieną, jaukioje Vilniaus vietoje Šiaurės Miestelyje.
Luka kartu atsivedė savo šunytį Maikį, kuris kartu su ja grįžo iš Kyjivo.
Su naujienų portalui tv3.lt ji ryžosi ilgam interviu apie gyvenimą, savęs paieškas skirtingose šalyse ir kaip savo silpnybes pavertė didžiausiomis stiprybėmis, parodydama drąsą ir unikalumą.
Jai pačiai asmeninės lyties klausimas visada buvo kažkoks keistas, todėl ir interviu metu kartais Luka į save kreipiasi „jis“, o kartais – „ji“.
„Niekada nesijaučiau savimi kaip pilnai vyru ar moterimi. Sakiau, kad esu ir tas, ir tas, tiesiog žmogus. Kaip dabar tas yra supratimas „non binary“, pasiėmiau jį sau. Bet nenoriu būti uždarytas į kažkokią dėžę, tad man nesvarbu, kaip į mane kreipiasi. Kai esu drag'e, labai keista, jei kažkas į mane kreipiasi „jis“. Būna, prieina po šou ir sako – seni, koks geras pasirodymas. Seni? Kur tu matai senį?“ – juokėsi Luka.
Apie gyvenimą skirtingose šalyse
Visų pirma, Luka gimė Vilniuje, čia gyveno 13 metų. Jos kelias prasidėjo dramos būrelyje, kurį lankė tuometiniame Rusų dramos teatre (dabartiniame Vilniaus Senajame teatre).
„Ten buvo mano pirmoji patirtis su scena ir aktoryste. Vėliau filmavausi reklamose ir panašiai. Buvo toks lietuviškų filmų festivalis AXX, filmavausi viename iš ten rodytų filmų.
Vėliau tėvams atsirado galimybė išsiųsti mane gyventi į Angliją. Nuo 13 metų gyvenau be tėvų priežiūros. Tuo metu jiems gerai ėjosi verslas ir tiesiog turėjo galimybę išsiųsti mane pasimokyti į Angliją. Tai nebuvo išspyrimas iš namų, labiau noras, kad aš patobulėčiau.
Niekada nebuvau akademinis žmogus, mokslai man nebuvo įdomūs, o čia, Lietuvoje, viskas buvo dar sunkiau. Buvau truputį kitoks, neformalus, vadinamasis klasės „freakas“. Todėl sutikau su tėvų pasiūlymu“, – pasakojo Luka.
Vienoje mokykloje šalia Londono ji mokėsi iki 16 metų, o po to išsikraustė į Londoną, kur gyveno jos močiutė.
„Ėmiau dirbti paprastą darbą, kurį dirba bene visi emigrantai – padavėju, pardavėju. Nors pirmasis darbas buvo kaip ir mini verslas – turėjau vietą turguje, kur pardavinėjau odines pirštines.
Tarp visų darbų kažkiek performinau, buvau bendruomenės teatre, ten statėme ir miuziklus. Taip Anglijoje praleidau 12-13 metų“, – tęsė Luka.
Laikotarpis Ukrainoje ir rytas, kai prasidėjo karas
2020 metais, prieš pat karantiną, ji išvyko dirbti į Ukrainą. Gavo pasiūlymą dirbti mokykloje dramos būrelio mokytoja.
„Viskas vyko pagal anglišką sistemą. Man tiko, nes kaip tik tuo metu labai norėjau pabėgti iš Londono, nes tai vis tiek yra ambicingas miestas, per greitas. Ten judi nuolatos nuo taško A iki B. Jis nėra gyvenimo miestas, labiau – išgyvenimo. Man buvo sunku daryti kažką kūrybiško, nes labai daug konkurencijos. Išsireikšti galima, bet išsiskirti yra labai sunku.
Kyjive buvau buvęs tik kartą, bet man labai patiko tas miestas. Jis labai gražus, turi daug dūšios, šarmo. Ukrainoje pragyvenau beveik 2 su puse metų.
2022 metų vasarį išėjau iš mokyklos, nes supratau, kad tai yra ne visai mano pašaukimas. Būti mokytoju yra labai didelė misija. Turi būti lankstus, turėti daug kantrybės. Vaikai turi turėti žmogų, kuris tuo dega. Jie yra to verti. Tad buvo neteisinga likti tame darbe, kur aš negaliu pilnai atiduoti savęs.
Išėjęs iš mokyklos norėjau dirbti filmavimo aikštelėje, prodiuseriu. Tuometinis mano mylimasis buvo Ukrainos stilistas, jį daug kas žino, jis labai kietas. Per jo kontaktus susitariau vasario 26 susitikti su prodiuseriu, o vasario 24 dieną prasidėjo karas.
5 ryto mums skambina draugė ir sako:
– Ką jūs darot?
– Kaip tai, ką darom? Miegam! – nesupratę atsakėm.
– Kelkitės, karas prasidėjo...
Ir nuo tada mano gyvenime daug kas pasikeitė...
Nežinojome, ką daryti, bet mano mylimasis pasiūlė į kuprinę susikrauti reikalingiausius daiktus ir turėti ją prie durų, jeigu prireiktų. Benzino užsipilti jau nepavyko, nes nebedavė. Matėme, kaip per visą miestą išvažinėja automobiliai pilnomis bagažinėmis.
Nenorėjome pasiduoti bendrai panikai ir vidinis balsas sakė, kad reikia likti. Taip ir padarėme, laukėme kažkokio aiškumo. Mano patėvis paskambino ir teigė, kad gali suorganizuoti, kad mane parvežtų tiesiai į Lietuvą. Bet aš nesutikau, nes nenorėjau palikti savo santykių ir be to, buvau pamilęs Kyjivą kaip savo namus. Nejaučiau, kad turiu važiuoti“, – apie savo patirtį kalbėjo Luka.
Pirmos dienos, anot jos, buvo labai sunkios, nes nežinojo, ko tikėtis, girdėjo sprogimus, sirenas. Jautėsi kaip baisiame sapne, kaip filme...
„Buvo pora raketų, atskridusių už 8 km nuo mūsų. Kai jos sprogo, drebėjo langai. Bet mums nebuvo taip blogai, kad reiktų slėptis metro. Po daugiabučiu buvo rūsyje įsikūręs baras. Ten buvo sausa. Su kaimynais buvo faina būti. Ukrainiečiai turi smagų humoro jausmą ir pakankamai lengvai žiūri į gyvenimo problemas. Tas padeda. Kai su jais kartu slėpėmės, deginome žvakes, kiekvieną vakarą viena kaimynė atsinešdavo šampano, konjako. Sakėm: „Jeigu mirsim, tai su švente.“
Taip praleidome tris mėnesius. Galiausiai sprendimą grįžti į Lietuvą lėmė tas, kad nebebuvo darbo. Su draugu buvome prisijungę prie draugų restorano, korėjietiško barbekiu, jie turėjo daug maisto, darbuotojų, stiprybės. Gaminome maistą karininkams, našlaičiams, senjorams. Du mėnesius dirbome virtuvėje, siųsdavome maistą, į dieną galėjome pagaminti apie 500 porcijų. Buvo toks konvejeris. Kažkas gamina, pakuoja, išveža.
Vėliau atsirado šunelis Maikis. Tada nustojau dirbti ir visą laiką atidaviau jam. Galiausiai supratau, kad reikia darbo, pinigų, kad pasiilgau šeimos, noriu daugiau laiko praleisti su mama. Karas dar labiau suartino su šeima“, – sakė ji.
Mama jo neragindavo grįžti į Lietuvą, atvirkščiai, labai supratingai išklausydavo ir leisdavo nuspręsti pačiai.
„Kartas nuo karto mama klausdavo, kokios mano mintys, ar planuoju grįžti, bet aš visada sakydavau, kad dar noriu pabūti. Ji mane suprasdavo ir neragindavo grįžti. Mano mama labai labai mane palaiko, pasitiki mano sprendimais.
Vėliau buvo suorganizuota kelionė iš Kyjivo, paėmė mane su Maikiu savanoriai iš Lietuvos, kurie gabendavo į Ukrainą stiklą, drabužius. Jie parsigabeno mane atgal į Lietuvą.
Tada grįžęs sukontaktavau su Jonu Antanėliu, kuris yra „Nijinski“ meno vadovas, ir pasakiau, kad noriu performinti.
Jis nieko nežinojo, koks esu atlikėjas, apie ką aš, ką darau, bet pasitikėjo“, – pasakojo Luka Mokka.
Nuo pirmo pasirodymo Jonas Lukai pasakė, kad ji jų šeimoje, kad yra scenos žmogus. Ir nuo tada Luka suprato, kad pagaliau gyvenime daro tai, ką visada norėjo daryti – yra scenoje ir kuria.
„Gegužės 22 dieną bus 2 metai kaip esu grįžęs. Palaikau gerą ryšį su buvusiu mylimuoju. Teko išsiskirti, nes dėl atstumo buvo nelabai realu tęsti draugystę. Mūsų santykiai buvo gražūs, bet gyvenimas nusprendė, kad reikia toliau eiti kitaip. Nebuvo pykčių ar liūdesio, viskas labai lengvai ir gražiai, likome draugais“, – teigė ji.
Kaip atrado save scenoje
Paklausta, kada pirmą kartą pagalvojo apie tapimą „drag“ karaliene, Luka prisiminė, kai metus su tėvais gyveno Pietų Prancūzijoje.
„Pats pirmas kartas buvo Pietų Prancūzijoje, kur dešimt metų gyveno tėvai. Aš su jais ten gyvenau metus, tuo metu dirbau su Alexander Mcqueen ženklu, pardavinėjau drabužius. Prisijungiau prie nedidelės grupės aktorių viename Monako kabaretų. Ten buvo mano pirmieji kaip „drag“ karalienės pasirodymai. Nuo tada supratau, kad noriu kurti personažus, man patinka įsikūnyti į kažką kitą, į kažką labai nesuprantamo, „freakiško“.
Nuo vaikystės daugumai atrodžiau „freakas“, nesuprantamas, bet visiems buvo su manimi įdomu. Pagalvojau, o jeigu aš galiu tai paimti ir padauginti iš šimto, su makiažu, kostiumu, tuo faktu, kad esu bičas, kuris persirenginėja moterimi.
Pradėjau pats save priimti tokį, koks esu. Labai įdomu, nes kiekvienas mano pasirodymas nėra tiesiog linksminimas, tai yra visada dalelė manęs, mano sielos. Pasirodymai pasakoja apie skirtingas puses, kurias turiu – gali būti pabaisa ar kažkokia daugiau erotiška būtybė. Taip pat bandau pateikti ir kokių nors socialinių žinučių. Bet viskas atspindi mane.
Atlikdamas vaidmenis susiduriu ir su vidinėmis pabaisomis, kurių, galbūt, vengiu. Tada lengviau ir gyvenime“, – naujienų portalui tv3.lt sakė Luka.
Anot jos, yra vienas, kuris labiausiai atspindi vidinį trapumą.
„Visi, kurie mane pažįsta, sako, kad šis personažas esu aš. Tai yra mano benamis klounas, kaip aš vadinu. Šį numerį sukūriau jau seniai savo galvoje. Kai paskutinius 3-4 metus gyvenau Londone, per kiekvienas Kūčias su savo draugais susirinkdavome drabužius, maistą, tualetines priemones ir dalindavome benamiams.
Kai susiduri su tais žmonėmis, kuriuos mes kartais praleidžiame, praeiname, nematome, kokias jie turi gražias, bet liūdnas istorijas. Juk jie tokie patys žmonės, kaip mes. Jie irgi gali turėti to blizgesio.
Daug galvojau apie mūsų legendinę Vilniaus Rožytę. Kokia ji buvo įdomi ir koks jos gyvenimas. Ji gyveno kažkur kaime, visada viena, bet atvažiuodavo į Vilnių tiesiog pasipuošti ir pasivaikščioti po savo mylimą Senamiestį. Benamis klounas ir skirtas tokioms ryškioms asmenybėms, kaip Rožytė.
Man nepatinka paviršutiniški vaidmenys. Visada noriu kasti giliau. Kai mirė Tina Turner, kuri yra mano didelė inspiracija ne tik kaip atlikėja, bet ir kaip žmogus, moteris. Norėjau padaryti pagal jos dainą numerį, pasirodymą, bet tik vieną kartą“, – pasakojo ji.
Per šį laikotarpį prasiplėtė ir draugų, pažįstamų ratas. Nors bendruomenė dar nėra didelė, bet ji kasmet auga.
„Yra daug tokių, viena jų yra irgi „drag“ karalienė, mano sesė, kaip aš vadinu, Edma. Ji kartu su Aura More vedė M.A.M.A. apdovanojimus. Tapome artimais draugais ir dabar kuriame savo projektą, gegužės 10 dieną bus pirmasis pasirodymas.
Taip pat viena pora iš Kauno buvo atvažiavusi į „Nijinski“ ir pakvietė mane performinti per jų gimtadienį. Tiesiog jie tapo labai artimi, per vieną vakarą virtome draugais.
„Drag“ karalienių bendruomenė nėra didelė, bet ji auga. Negaliu pasakyti, kaip buvo prieš 5 metus, nes manęs čia nebuvo, bet, ką matau per 2 metus, kad ji tikrai auga. Daug merginų ir vaikinų, kurie nori save išbandyti šioje meno formoje. Tai yra labai faina, labai labai malonu matyti“, – kalbėjo Luka.
Pagal apibrėžimą, „drag“ yra vyras, kuris persirenginėja moterimi ir daro pasirodymus. Bet iš tikrųjų, anot Lukos, drag'as yra viskas.
„Gali įsikūnyti į bet kurią lytį, pas mane yra personažai, kurie labiau androgeniški. Nuo lyties nepriklauso, gali būti ir moteris“, – teigė pašnekovė.
Kaskart karalienės nustebina savo ištaigingais įvaizdžiais ir puošniais drabužiais. Anot Lukos, reikia žinoti, kur ieškoti rūbų. Visi atlikėjai turi savo vietelių. Daug šiuo klausimu padeda ir mama.
„Mano mama anksčiau buvo šokėja, anksčiau Lietuvoje 90-ais metais buvo tokia grupė „Fortūna“. Ji pasakojo, kad jos tada Lietuvoje neturėjo šešėlių, nebuvo kur jų nusipirkti. Todėl jos naudodavo vyno kamščius, pridegindavo ir naudodavo kaip šešėlius juodus. Vieną kartą pabandžiau ir supratau, kad tikrai nėra blogiau už kitus produktus“, – šypsojosi pašnekovė.
Svarbų vaidmenį jos gyvenime atlieka ir gerai žinomas aktorius, laidų vedėjas Leonardas Pobedonoscevas.
„Leonardą pažįstu nuo visai mažens. Jis yra vienas iš geriausių mano patėvių draugų. Mūsų šeimos visada gražiai bendrauja, gyvename tame pačiame rajone, sėdime Užupio „Špunkoje“. Esame kaip viena didelė šeima“, – pasakojo ji.
Gilus ryšys su mama
Paklausta, kokie žmonės labiausiai įkvepia daryti tai, ką daro, Luka susimąstė.
„Iš tikrųjų, viską darau dėl savęs. Kitų palaikymas yra labai labai svarbus, bet jeigu tu negali palaikyti savęs, tai kas iš to. Čia yra toks ratas – tam, kad palaikytum save, kartais reikia palaikančių žmonių. Reikia tokių, kurie papurto ir primena, kad esi fainas.
Tačiau tas palaikantis žmogus visada buvo mano mama. Ji yra mano fanė numeris vienas, suporterė, ji kartais ir kostiumus padeda siūti, išvystyti numerius. Kalbu su mama apie viską absoliučiai, pas mus visiškai nėra tabu. Ir apie visus santykius, ir apie gyvenimą. Su mama mes esame labai artimi, mums nebūtina kiekvieną dieną bendrauti. Kai buvau Anglijoje, būdavo, nesikalbame po 2-3 mėnesius. Ir mums to nereikia. Nes po to kai susiskambiname, kalbame kokias 3 valandas, kaip kokios vištos.
Visada buvo toks ryšys. Vaikystėje gal kiek kitaip, paauglystėje buvau šiek tiek šėtoniškas paauglys, bet mes su mama praėjome labai ilgą kelią. Turime supratimą ir ryšį, kuris peržengia fiziškus dalykus, laiką, atstumą.
Su biologinių tėčiu nebendrauju, o su patėviu gerbiame vienas kitą, ryšys geras, bet nėra gilus.
Nepasakyčiau, kad man gyvenime trūksta tėvo ar vyriško autoriteto. Nemanau, kad vaikui reikia motinos ir tėvo. Afrikiečių bendruomenėje sako, kad vaiką augina visas kaimas. Man tas patinka“, – atviravo ji.
Gegužės 10 dieną Aludarių klube Luka Mokka su kitomis karalienėmis organizuoja „drag“ šou.
„Nenoriu kol kas visko išduoti, kaip kas bus, reikia ateiti ir pamatyti. Bus įspūdinga, įdedame daug darbo“, – suintrigavo ji.
Apskritai, Luka tikina, kad džiaugiasi vėl gyvendama Lietuvoje.
„Grįžęs čia supratau, kad gyventi Vilniuje yra didžiulė privilegija. Jis yra labai gražus, šarmingas, švarus, turi gerą ritmą. Su žmonėmis galima pasikalbėti giliomis temomis. Supratau, kad labai myliu savo šalį ir kraštą“, – kalbėjo ji.
