Judita SIMONAVIČIŪTĖ, miesto Tarybos narė
Kadangi šiek tiek esu mokiusis buhalterijos, galiu suvesti savo dienos balansą, suskaičiuoti, kiek man reikia pinigų. Anais laikais, kai dar buvo litas, dienai reikėjo 70 litų, o dabar - 20 eurų. Nesvarbu, ar kainos didėja, ar mažėja, aš 20 eurų dauginu iš 30 dienų, vadinasi, man reikia 600 eurų per mėnesį. Į tą sumą turiu sutilpti maitindama šeimą. Tiek maždaug ir išleidžiu.
Tai, kad kainos kinta, žinoma, matau. Šiek tiek pabrangę yra pieno produktai ir sviestas. Anksčiau pigioji grietinė kainuodavo iki euro, dabar jau 1,15-1,20 euro. Jau nekalbu apie tą tikrąją grietinę, kuri kainuoja ir du eurus.
Kol kas taip, kad valgiui neskirtume pinigų ir veržtumėmės diržus, mano šeimoje dar nėra. Dabar mažiau valgome, amžius nebe tas. Kol mama dar gyva, mums mudviejų pensijų užtenka. Jos darbo stažas - daugiau nei 50, mano irgi daugiau kaip 45 metų, tai mūsų pensijos gana padorios, pragyventi užtenka. Iš mamos pensijos mokame komunalinius mokesčius, o iš mano valgome. Manau, kad apie 600 eurų valgiui reikia skirti, skaičiuojant, kad kartais nueini ir į kavinę pavalgyti. Ir pasakyčiau, kad mes tikrai nepersivalgome. Nors kartais, kai feisbuke parašau, tai komentuoja, kad po restoranus vaikštau. Tikrai manau, kad žmonės už 200-300 eurų labai sunkiai pragyvena.
Audronis TRAKUMAS, muzikantas
Man kainos visiškai neįdomu. Tikrai nežinau, kiek kainuoja duona: ar 2 eurus, ar iki euro. Ne todėl, kad esu turtingas, bet toks mano charakteris. Kad viskas eina brangyn, matau, pats susiduriu. „Oi, kaip brangu“, - pasakau, bet tik tiek, į gatves dėl to neisiu.
Tų dalykų, kurie man įdomūs, t. y. elektronikos, instrumentų, kainas daugmaž žinau. Jos nekyla. Pavyzdžiui, koks nors „Yamaha“ sintezatorius kaip kainavo daugiau kaip 2 000 eurų, taip ir tebekainuoja, ne Lietuvoje, žinoma. Jie tikrai taip žiauriai nebrangsta kaip maistas. Pastebiu, kad žmonės yra pasidarę labai pikti.
Nijolė KEPENIENĖ, rašytoja
Tikrai nežinau, ar tos kainos labai padidėjo, ar kaip kitaip keičiasi, tiesiog šioje srityje visiškai nesiorientuoju. Einu į parduotuvę, nusiperku tai, ko man reikia, ir tiek. Nestoviu ir nesvarstau, kiek kas kainuoja. Man skaičiai niekada galvoje nesilaiko, visada užmirštu, kiek ten kas kainavo.
Dėl tų kylančių kainų man kažkodėl nėra baisu. Priešingai, baisu pamačius, kad megztinis kainuoja 6 eurus. Tai kažkoks košmaras, kažkokia nesąmonė. Tas vartotojiškumas visiškai beprotiškas - viską čiupti, stverti, ir kuo pigiau, kuo daugiau. Tai man nerimą kelia.
Klausausi žinių. Dabar apie tas kainas nelabai ir girdisi informacijos, dabar baisiausia tai, kas darosi Ukrainoje.
Audrius ŽUTA, Klaipėdos futbolo mokyklos direktorius
Ką čia gali komentuoti dėl tų kainų. Jos šiek tiek išaugo, bet tai ne pasaulio pabaiga. Tie visi pranešimai, kad jos dar labiau didės, manęs negąsdina. Visų pirma supranti, kad infliacija yra neišvengiamas procesas, tad tos kainos daugiau ar mažiau vis tiek kils.
Dabartinis kainų šuolis aiškinamas geopolitinėmis priežastimis, dujų, elektros energijos brangimu. Natūralu, kad viskas pabrango, bet skaitome spaudoje, kad yra ir kompensacijos numatytos, ir minimali alga pakelta. Sakyčiau, gal kiek sunkiau pensinio amžiaus žmonėms, bet infliacija toks procesas, kurio dabar nesustabdysi. Žinoma, norėtųsi, kad ji neitų septynmyliais žingsniais, bet tai neišvengiamas dalykas.
Be maisto tikrai neliksime. Žinoma, reikės peržiūrėti savo biudžetą. Šiek tiek daugiau pinigų teks skirti komunalinėms paslaugoms. Konkrečiai dabar nežinau, ko reikės atsisakyti, dar negalvojau apie tai.
Ramūnas VYŠNIAUSKAS, verslininkas, Lietuvos kompiuterinių žaidimų federacijos prezidentas
Nesuku sau galvos nei dėl politinės situacijos, nei dėl kitų dalykų todėl, kad tai nuo manęs nepriklauso. Kam man kišti galvą į tai? Visada stengiuosi, kad mane suptų pozityvas. Visada matau pusiau pilną stiklinę, niekada jos nematau pusiau tuščios. Manau, kad ir kokia bloga situacija būtų, joje galima įžvelgti ir ką nors teigiamo. Jeigu kainos kyla ar krenta, aš tam įtakos nepadarysiu, tai kam man be reikalo nervintis.
Turiu tiek darbų, toks lėkimas dabar, kad nelabai žinau tų kainų. Jau neatsimenu, kada važiuodamas mašinoje klausiau muzikos. Gyvenu Vilniuje, pats sau valgyti negaminu, į Klaipėdą grįžtu tik savaitgaliais. Tada su vaikais ką nors pasigaminame, bet dažnai ir pas mamą nuvažiuojame, tai, atvirai pasakius, nelabai pastebėjau tų pokyčių.
Socialiniai tinklai ir per žinias skalambija, kad kainos kyla. Asmeninė mano patirtis tokia. Už mūsų biuro Vilniuje komunalines paslaugas anksčiau mokėdavome 2,5-3 tūkstančius eurų per mėnesį, šį mėnesį (sausio - aut. past.) gavau didesnę nei 5 tūkst. eurų sąskaitą. Juokiausi, kai Marijonas rašė, jog gavo kosminę sąskaitą, bet paskui ir mes tokią gavome. Gal kitą mėnesį išsilygins, bet, kaip sakoma, pajutau savo kailiu - kai drėbė, tai drėbė.
Šaltinis: Dalia Bikauskaitė, VE
