Žinoma moteris buvo atvira – prie neigiamų reakcijų į savo pusę ji jau yra pripratusi, o taip pat – pasimokiusi iš praeities klaidų. Vis dėlto kai kas ją vis dar stipriai liūdina.
Pasidalijusi savo rašytu tekstu „Facebook“, Jolanta įspėjo – tekstas ilgas, todėl prireiks laiko skaitytymui. Taip pat ji pabrėžė, kad rašinys – apie žmonių neapykantą, egoizmą ir savanaudiškumą.
„Kaip ir visi, kasdien skaitinėju visokius klaviatūros šedevrus mažajame ekrane, telefone. Žinoma, laikraščiai dabar retenybė. Laikraščio straipsnį paskaičius galėjai burnoti, šaipytis, reikšti savo komentarinę nuomonę tik sau po nosim. O kas vyksta dabar? Kiekvienas turintis galimybę baksnoti pirštu ir matantis raides, gali pasireikšti.
Vat tada ir pamatai... Visi kvaili, nevalos, per daug ar per mažai uždirba, tinginiai ir t. t. Gražus žodis dabar retenybė. Aš ne apie save, man visi epitetai apie mane (negatyvūs), tik nuotaikos praskaidrinimas. Bent šiuo metu tai tikrai. O kažkada skaudėjo... Labai labai... Ypač, kai tai virpino orą garsai, iš pažįstamų, netgi artimųjų... Oi, kiek aš kompleksų turėjau, nes kiekviena frazė smigo į širdį kaip durklas...
„Facebook“ platybėse, žmogutis parašo postą ir paklausia kokios nors info. Ir prasideda. Vat tada išlenda visos/si protinguoliai. 20% gauni atsakymų, o visi kiti moko tave gyventi. Pasižiūri į profilius ir aišku. Visažiniai!
Skaudžiausia man yra tada, kai paliečia vaikus, ieškančius pagalbos, patarimo. Netgi mūsų visuomenėj sugebama pasijuokti iš invalidų! Iš ligų! Iš mirties! Iš santykių! Iš tautybės! Iš religijos! Jei nepatinka kažkas, negi taip sunku patylėti? Užčiaupti savo srebiamąją, galiausiai, saulėgrąžas tuo metu pagliaudyti, kad tik burna būtų užimta.
Ei! Atsibuskit! Mes visi gyvenam, klystam, griūnam, keliamės ir vėl einam... Ir koks kieno reikalas – kaip, su kuo, kada?! O ypač moko tie, kurie patys sėdi savo egoizmo kiaute. Kurie atsirenka tik reikalingus žmones, kurie tavim pasinaudoja, bet sugeba pabėgti, kai tu pajunti, kad tave juk „gręžia“… Oi, kiek aš esu išgręžta. Bet juk pati ir kalta. Kokio bieso leidaisi? Kam tas paskutines kelnes moveisi? Todėl nėr, ko kaltint. Ar kitą kartą nepalūšiu vėl pamačius ašaras? Nežinau, bet greičiausiai taip.
Turiu daug gyvenimiškos, ne feisbukinės, patirties. Kiek esu padėjus, priėmus, apnakvydinus, pamaitinus, mano petys permirkęs nuo svetimų ašarų... Ir ką? 90% šitų bėdžių pamiršo, netgi neatpažįsta, nes jiems jau gerai. Nes jie gavo, ko reikia, ir pamiršo net sudie pasakyti. Ir ieško naujų naivuolių. Ir Valio! Liko tik tikrieji...
Džiaugiuosi, kad mano vaikai yra iš tų, kurie neturi šito lietuviško ėdimo bruožo. Kodėl? Todėl, kad mokiau taip. Juk viskas ateina iš šeimos. Juk vaikai – jūsų šeimos atspindys! Jei sūnus nežinos, kas yra meilė, pagarba mamai, iš karto užuojauta jo būsimai žmonai.
Jei vaikai girdės namuose žodžius tik „pinigai“, „kainuoja“, „padėsiu tik už atlygį“, jie elgsis taip pat. Jūs senatvėj tada iš karto pensiją prie durų turėsit padėti, jei norėsit juos matyti. Ir būsite herojus Maltos ordino reklamos. Norit to? O paskui galvojama, kodėl mūsų vaikai tokie, vat todėl, kad atsekit gyvenimą pamečiui ir rasite klaidas. Tik čia jau ne kompiuteris ir funkcijos „reset“ ar „delete“ nėra.
Pabaigai, ką norėjau pasakyti. Mielieji, pirmiausia pradėkime nuo savęs. Jei Jums nepatinka kažkieno apranga, šukuosena, figūra, tiesiog atsistokite prieš veidrodį ir pagalvokit, juk tobulų nėra! Neišnaudokit savo artimųjų draugų, pažįstamų. Nes nė vienas nežinom, kas laukia mūsų rytoj... Gal teks grįžti? Gal teks prašyti? Mylėkite, ir pasaulis bus gražesnis. Juk nei vienas su saule negyvensim“, – rašė J. Naruševičiūtė.