Jis pasakoja apie vieną laukiamiausių kultūros įvykių, didžiausias festivalio stiprybes ir baimes bei pagrindiniu akcentu tapusį nuoširdumą. Interviu parengė Ieva Klimaitė.
– „Kino pavasaris“ į kelionę po kino sales leidžiasi jau visai netrukus. Mums, žiūrovams, tai yra festivalio pradžia. O jums, festivalio organizatoriams, ko gero, pirmoji akistata su pasiektais rezultatais?
– Seansai su žiūrovais yra tam tikras atpildo momentas. Ištisus metus keliauji, važinėji po festivalius, renki filmus ir lauki, kada galėsi juos parodyti. Festivalį kuri dėl žiūrovų, todėl, kad jauti prasmę ir tiki, kad kam nors tai yra svarbi, gyvenimą keičianti patirtis.
Sakau, kad turime du atlyginimus – finansinį ir esminį, kuomet matai, ką sukūrė visa komanda, jauti emocijas iš žiūrovų, jų dėkingumą. Dėl tokių magiškų momentų dauguma žmonių ir pasirenka būti „Kino pavasario“ komandos dalimi.
Pandeminis festivalis mums buvo didelis skausmas. Virtualaus kino festivalio formate viską, ką padarėme, atiduodavome į juodą tuštumą, negaudavome nei grįžtamojo ryšio, nei emocijos. Kai žiūrovus po metų pakvietėme į „Aerokino“ seansus, kai pamatėme atvažiuojančius automobilius, mūsų šypsenos matėsi net per kaukes.
– Kaip vyksta pasiruošimas festivaliui? Kada pradedate pirmuosius darbus ir kuris etapas – pats sudėtingiausias?
– Festivalio organizavime nėra nei pradžios, nei pabaigos, nes tai – tęstinis procesas. Pavyzdžiui, nors trisdešimtą „Kino pavasario“ jubiliejų minėsime tik kitąmet, apie tai galvojame jau ketverius metus. Dirbti reikia tikslingai, tam, kad užmegztum santykius, kad į festivalį priviliotum norimus kūrėjus.
Ko gero, vienas sudėtingiausių laikotarpių užklumpa festivaliui pasibaigus. Dar gerus du mėnesius komanda turi tvarkytis, rengti įvairias ataskaitas, nors renginys jau praėjo, nebėra ir to malonaus jaudulio, kurį jaučiame laukiant festivalio.
Čia, visai kaip ir kviečiant draugus vakarienės: yra pasiruošimo, maisto gaminimo etapai, tuomet – buvimas su draugais, o galiausiai – indų plovimas. Įsivaizduokite, kad pas mus į svečius ateina ne keli draugai, o per 100 000 žiūrovų.
– Jūsų manymu, kas yra didžiausia „Kino pavasario“ stiprybė?
– Pirmas dalykas – kūrybiškumas, kaip kūrybiškai žvelgiame į kiekvieną elementą net spręsdami problemas. Taip pat – atviras nuoširdumas. Mums tikrai rūpi žiūrovai, partneriai, filmų kūrėjai ir tas kinas, kurį mes rodome.
Mums rūpi procesai, kurie vyksta pasaulyje ir kaip mes galime prie jų prisidėti transformuodami ir edukuodami visuomenę. Manau, kad tai – didžiulė vertybė, dėl kurios mus myli žiūrovai ir partneriai.
Mes labai džiaugiamės matydami žiūrovus. Jei žmogus viduryje seanso išeina iš salės dėl nepatikusio filmo, visuomet prieisiu ir paklausiu, kas nutiko, tą patį padarys ir kiekvienas savanoris. Pas mus negali būti nemandagaus, šalto bendravimo.
– „Kino pavasaris“, ko gero, yra laukiamiausias festivalis Lietuvoje, į kurį žiūrovai eina turėdami didelius lūkesčius. Kiek festivalį formuoja žiūrovas ir kiek sekate tam tikrais savo ir savo komandos idealais, pasirinkta festivalio kryptimi?
– Žiūrovas išties formuoja festivalį, tam tikrus jo elementus, bet ir mes patys esame sau savikritiška ir aukštus standartus kelianti komanda.
Žiūrovai galbūt net nesupranta, bet mes stengiamės užbėgti už akių jų lūkesčiams, duoti daugiau, nei jie tikisi ir, mažų mažiausiai, nenuvilti. Tai ir yra tikroji lyderystė – padaryti dar daugiau, numatyti visus bloguosius scenarijus, visus „kas būtų, jeigu“.
Festivalis turi kaskart nustebinti – tai be galo sunku, nes reikia nuolat pasiūlyti kažką naujo, inovuoti daug dalykų. Didžiausias komplimentas, kurį galiu išgirsti – kad ir vėl nustebinome, į festivalį pažvelgėme kūrybiškai.
– Kada festivalį galite laikyti sėkmingu? Visi skaičiuoja filmus ir žiūrovus, parduotus bilietus, bet tikiu, kad festivalio sėkmė slypi ir kituose dalykuose.
– Žinoma, yra daug svarbių elementų, bet, visų pirma, svarbi emocinė komandos būsena. Pavykęs festivalis būna tada, kai jauti, kad jis pavyko. Kartais rezultatai yra geri, bet esi tiek pavargęs, kad nebegali jais pasidžiaugti. Gebėti vertinti tai, kas įvyko ir iš to pasisemti energijos yra labai svarbu.
– Jau ne vienerius metus esate šio festivalio direktorius. Dėl kokių dalykų kasmet jaudinatės labiausiai?
– Kaip bebūtų, direktorius yra atsakingas už viską – neši atsakomybę už komandą, už festivalį, už rezultatą. Visi mato tik sėkmingus momentus, tačiau gyvenimas yra balanso ieškojimas, pakilimai ir nuosmukiai.
Džiaugiuosi, kad šiandien turiu fantastiškus partnerius – Odetą Morkūnienę ir Konradą Kazlauską. Supratimas, kad kažkas gali padaryti geriau yra ne grėsmė, bet didžiulis džiaugsmas.
Manau, kad esminė vadovų problema – laikytis įsikibus tų pačių dalykų. Mokausi lyderystės, kuri įgalina žmones, leidžia dalintis atsakomybe, patikėti, kad kažkas gali padaryti dar geriau nei įsivaizdavai, suteikti galimybę žmonėms realizuoti savo svajones.
Turbūt, ypač po pandemijos, sudėtingiausia yra suburti komandą. Kasmet prie festivalio dirba virš 100 žmonių, bent 20 – ištisus metus, kiti prisijungia festivaliui artėjant. Gebėti kartu džiaugtis, dirbti, įveikti iššūkius, suvaldyti tokių apimčių darbus yra didžiausias iššūkis.
– Apie kokius, daug laiko ir pastangų reikalaujančius dalykus, žiūrovas niekada nepagalvoja?
– Ne veltui yra posakis – viskas slypi detalėse. Pavyzdžiui, dauguma žmonių nepastebi gero vertimo svarbos. Esame tie, kurie vertina vertimus ir pačius vertėjus. Beveik visi mūsų filmai verčiami ne iš anglų, bet iš originalo kalbos. Geras vertimas gali padaryti prastesnį filmą nuostabiu arba nuostabų filmą visišku nieku.
Kiekviena detalė ir kiekvienas žiūrovo žingsnis yra svarbūs – ką jie pamatys ir užuos įžengę į kino teatrą, kaip jie jausis ir ką patirs iki bei po filmo, kaip juos išlydėsime, ar papuošime kino teatrą, kad jiems būtų maloniau. Galiausiai, ar žiūrovai norės dalintis – ne barškindami klaviatūrą socialinėse medijose, bet gyvai, festivalio metu?
– Ko šiemet, artėjant festivalio pradžiai, laukiate labiausiai?
– Labiausiai laukiu pilnų salių žiūrovų – tiek daug žmonių dirba vardan to, kad pajaustume bendrystę, būtume kartu. Nežiūriu filmų per patį festivalį, nes juos pamatau anksčiau, tačiau turiu ritualą – einu per sales ir žiūriu, kaip žmonės žiūri filmus, kaip reaguoja į scenas, kokia salės energetika. Tai – magiškas momentas. Žmonės žiūri filmus, o mes žiūrime į žmones.
– Dėkoju už pokalbį.
