Kai prezidentas Vladimiras Putinas prieš tris savaites žiemos olimpinių žaidynių pradžioje Pekine susitiko su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu, jis tvirtai pažadėjo, kad šio įvykio nesugadins joks Rusijos žingsnis Ukrainos atžvilgiu. 2008 m., kai Rusija įsiveržė į Gruziją per Pekino vasaros olimpines žaidynes, tuometinis Kinijos prezidentas Hu Jintao įsiuto dėl V. Putino veiksmų, kurie pavogė visą dėmesį, ir nė vienas prezidentas nenorėjo to pakartoti. Taigi, vos tik laikrodis išmušė vidurnaktį po žaidynių uždarymo ceremonijos, prasidėjo paskutiniai Kremliaus pasiruošimai neatidėliotinai invazijai, rašo sundayguardianlive.com.
Kruopščiai suplanuotas Putino puolimas iš tikrųjų tyliai prasidėjo antradienį prieš tai, kai Rusijos parlamentas balsavo prašydami jų vadovo pripažinti Ukrainos regionus, kurie 2014 m. pasiskelbė nepriklausomais.
Rusija niekada nepripažino savo vaidmens kurstant konfliktą šiuose regionuose, nepaisant daugybės įrodymų, kad ten kovose žuvo aktyvios tarnybos Rusijos kariai. Žinoma, Rusijos kariuomenė okupuotose teritorijose nėra naujiena, nes Kremlius jau ne vienerius metus ten nukreipė karo veiksmus. Nauja buvo atviras Putino pareiškimas, kad Rusijos kariai bus „taikdariai“ regionuose, kuriuos jis dabar pripažįsta nepriklausomais. Dabar žinome, kad vadinamieji „taikdariai“ puola ir žudo Ukrainos žmones.
Pirmadienį surežisuotas Rusijos Saugumo Tarybos posėdis, po kurio buvo paskelbta deklaracija, buvo teatro kūrinys, kuriame kiekvienas turėjo savo vaidmenį ir savo scenarijų. Tai buvo įsimintinas pavyzdys, kaip aukščiausiasis lyderis susitvarkė su savo parankiniais ir užtikrino kolektyvinę atsakomybę už sprendimą, kuris nužudys tūkstančius nekaltų ukrainiečių ir pakeis Europos saugumą.
Putinas sėdėjo vienas ir iš absurdiškai toli apžiūrinėjo savo pavaldinius, kai jie nejaukiai gūžėsi kėdėse, laukdami, kol viršininkas juos subars. Dažnai šyptelėdamas ir susiraukęs iš už stalo Putinas vienas po kito klausėsi narių, kai kurie iš jų atrodė priblokšti proga pasisakyti.
„Kalbėk tiesiai“, – Putinas ne kartą, o du kartus spragtelėjo į Rusijos šnipų tarnybos vadovą Sergejų Naryškiną, kuris nepatogiai mikčiojo, kai Putinas jam rėžė, ar pritaria šiam sprendimui. Daugelio narių kūno kalba atskleidė, kad jiems nepatogiausia kalbėti buvo apie karo nusikaltimus ir ukrainietišku krauju suteptas rankas. Kartais tai priminė Stalino metus „didžiojo teroro“ laikais, kai suakmenėjusius pavaldinius kamantinėjo didysis vadovas, žinodamas, kad neteisingas atsakymas gali privesti prie gyvenimo sutrumpinimo.
Praėjus vos kelioms valandoms po susitikimo, V. Putinas vėlų vakarą per televiziją pasakė kalbą, kuri buvo persmelkta pykčio ir istorinių netikslumų, leidžiančių susidaryti įspūdį, kad jis gėrė tiesiai iš butelio gryno sovietmečio mėnesienos. Putinas ne pirmą kartą perrašė istoriją, teigdamas, kad Ukraina niekada nebuvo valstybė.
„Putinas tiesiog sugėdino Kafką ir Orwellą, – po to sakė premjerė Ingrida Šimonytė. – Diktatoriaus fantazijai nebuvo ribų, nebuvo per žemų žemumų ir per akiplėšiško melo“.
Dėl nenuoseklios ir siaubingos Putino kalbos dėl dabartinės Rusijos padėties kaltinti visi – nuo Lenino iki Billo Clintono. Kaip ir prieš jį sumušti sovietų stipruoliai, jis užpuolė tikrus ir nematomus priešus.
Trys dalykai paaiškėjo pirmadienį iš sutrikusio V. Putino šūksnių. Pirma, akivaizdu, kad jis yra apsėstas mintimi, kad Vakarai yra pasiryžę „sulaikyti Rusiją“. Antra, melagingai teigdamas, kad Ukraina niekada nebuvo nepriklausoma valstybė, jis net nepriima Ukrainos idėjos, ignoruodamas faktą, kad šalis buvo atskirta nuo Rusijos ilgiau nei buvo Rusijos dalis. Trečia, ir, ko gero, labiausiai nerimą kelia tai, kad tapo akivaizdu, kad tai jau ne tik apie Ukrainą; kiekviena buvusi sovietinė valstybė netiesiogiai dabar yra taikinyje.
Putinas padarė išvadą, kad nė viena iš 15 naujų valstybių, atsiradusių po Sovietų Sąjungos žlugimo, nebuvo tikros šalys, išskyrus, žinoma, Rusiją. Remiantis šiais istoriniais samprotavimais, nedaugelis tautų Europoje ar kitur yra saugios. Putino veržimasis į istoriją buvo ne kas kita, kaip reikalavimas, kad tik Maskva ir tik aukščiausiasis Kremliaus lyderis turėtų teisę spręsti, kas yra suvereni valstybė, ar ne.
Ką visa tai sako apie Putino savijautą? Kaip neseniai sakė tarptautinių reikalų specialistas Tomas Nicholsas, „sukritusi Putino laikysena ir sumažėjęs afektas leido man įtarti, kad jis nėra toks stabilus, kaip mes tikėjomės. Jame buvo ne savimi pasitikintis prezidentas, o įnirtingas paauglys, pakliuvęs į nelaimingą atsitikimą, įbedęs akis į kvailus suaugusius žmones, kurie nesupranta, koks žiaurus pasaulis jam buvo.“ Galbūt nervingi veidų trūkčiojimai visame kambaryje susitikimo metu atskleidė sutarimą su Nicholsu.
Neuropsichologas Ianas Robertsonas, Dublino Trejybės koledžo profesorius, mano, kad Putino problema „yra tiek asmeninė, tiek politinė, nes smegenyse įsigalėjus Hubriso sindromui, asmeninis ir nacionalinis yra tapatūs, nes lyderis yra tauta ir jos likimas.“ Putinas absoliučioje valdžioje Rusijoje buvo 22 metus ir tai gali turėti dopamino didinimo poveikį smegenims. „Tai kaip kokainas“, – sakė Robertsonas, – „jis sukelia priklausomybę ir sukelia elgesio pokyčius – empatijos praradimą, didingumą ir paranoją“. Labiausiai nerimą kelia tai, kad Robertsonas teigia, kad tokie priekinės smegenų skilties pokyčiai sumažina paveikto asmens gebėjimą pasverti riziką – „jie linkę perdėti savo praeities sėkmes ir sumenkinti savo nesėkmes“.
Kontrastas
Štai visai kaip kontrastas į akis krenta Ukrainos vadovas. Rimtu, bet išsekusiu veidu, dviejų dienų barzda, kareiviškais marškiniais ir žalia vilnone striuke Volodymyras Zelenskis žiūri tiesiai į fotoaparatą. „Šį vakarą visuose frontuose priešas panaudos visas turimas pajėgas, kad palaužtų mūsų pasipriešinimą“, – sakoma jo žinutėje tautai, įrašytoje po pirmosios Rusijos prezidento Vladimiro Putino atakų prieš Ukrainą dienos.
Prieš maždaug 24 valandas, kai dar neišsipildė blogiausios prognozės, jis kreipėsi į Rusijos žmones ir paragino juos stoti prieš jo šalies puolimą. „Klausykite proto balso, – pasakė jis rusiškai. – Ukrainos žmonės nori taikos“.
Strategija buvo nesėkminga. Per tris dienas Kremliaus vadovas įsakė pradėti puolimą prieš Ukrainą sausuma, jūra ir oru, remdamasis tuo, kad šalis yra fiktyvi, istorinių ir diplomatinių susikirtimų rezultatas.
Nuo pat Rusijos invazijos pradžios Zelenskis, praradęs populiarumą tarp rinkėjų dėl kartais nepastovios politikos ir korupcinių bylų tarp sąjungininkų, dabar išaugo kaip lyderis. Buvęs aktorius, kuris yra televizijos ir socialinių tinklų kalbos ir inscenizacijos ekspertas, žengė didelį žingsnį dėl informacijos, kurią jis perduoda ukrainiečiams, emocingų vaizdo įrašų, kuriuos jis publikavo internete, ir patriotinės žinutės, dėl kurių sugrįžo jo populiarumas. „Mes kovosime tiek, kiek reikės“, – sakė jis šeštadienį, Kremliui pagrasinus sustiprinti atakas.
Jis taip pat ne kartą pabrėžė faktą, kad Europos lyderiai atidavė Ukrainą likimo valiai Putino grasinimų akivaizdoje. „Jei jūs, mano mylimi pasaulio lyderiai, laisvojo pasaulio lyderiai, dabar ryžtingai nepadėsite Ukrainai, rytoj karas atsidurs ant visų jūsų slenksčių“, – perspėjo jis vienoje iš šių kalbų.
Zelenskis iš pradžių buvo vertinamas kaip politinis lengvabūdis ir lengvas Putino taikinys. Tačiau dabar jis įkūnija kariaujančios šalies vadą, kuris priešinasi griežtam branduolinės valstybės puolimui ir kurio pajėgos bei ištekliai lengvai pranoksta jo paties.
„Silpnas“ prezidentas
Tuo metu Zelenskis atrodė silpnas, o šis epizodas kėlė nerimą daugeliui prasidėjus Rusijos krizei, kai Putinas pradėjo siųsti karius prie Ukrainos sienų ir sustiprino grasinimus Kijevui, atsižvelgiant į jo ketinimus įstoti į NATO.
Ukrainos prezidentą dėl jo valdymo taip pat griežtai kritikavo dalis politinės opozicijos. Tačiau ši kritika kol kas buvo atmesta – neskaitant grupės prorusiškų pažiūrų – ir užleido vietą paramai, siekiant priversti sąjungininkus Rusijai įvesti daugiau sankcijų ir tiekti ginklus.
Tuo tarpu Zelenskis kreipiasi į savo piliečius, kuriuos ragino išeiti į gatves ginti šalies – nesvarbu, ar jie naudoja Molotovo kokteilius, ginklus ar bet ką, ką turi. „Būkite pasirengę palaikyti Ukrainą mūsų miestų aikštėse“, – sakė jis.
Lyginant V. Zelenskį su Rusijos vadovu, galime pamatyti didžiulius skirtumus bendraujant su pavaldiniais. Anksčiau pasidalintoje nuotraukoje matoma, kaip Ukrainos prezidentas „nusileidžia į jų lygį“ ir nežaidžia galios žaidimų, kuriais savo pavaldinius gąsdina V. Putinas.
Vladimirui Putinui šių metų spalį sukaks 70 metų ir po tokio ilgo laiko Kremliuje jis neabejotinai žvelgia į savo palikimą. Pastaraisiais metais jis nesistengė slėpti susižavėjimo buvusia Rusijos imperija ir ketinimais atkurti Rusijos įtakos sferą visoje Europoje. Kartą ir vėl jis apgailestavo buvusių sovietinių respublikų „netekties“ po Sovietų Sąjungos žlugimo, būdamas KGB pareigūnu Dresdene.
Taigi „pamišęs ar blogas“ V. Putinas tikriausiai turi apie 12 mėnesių, kad pasiektų savo palikimą. Kaip jis rašė savo prasmingoje esė praėjusių metų liepą: „Esu įsitikinęs, kad tikrasis Ukrainos suverenitetas įmanomas tik bendradarbiaujant su Rusija“.
Kol įsiveržia į Ukrainą, kai raketos atakuoja ir sausumos pajėgos patenka iš šiaurės, pietų ir rytų, iššūkis NATO ir Europos Sąjungai yra tai, ar jų kolektyvinis ryžtas ir solidarumas gali apsaugoti Ukrainos viziją apie save kaip Vakarų dalį, ar Putino rusų nacionalistinės ambicijos regione pasiteisins. Jis padarė katastrofišką sprendimo klaidą. Jis gali laimėti mūšį, bet nelaimės karo. Jį prisimins tik kaip karo nusikaltėlį. .
