Vasario 9 d., penktadienį, Širvintų rajone esančiame Bartkuškio kaime įvyko oficiali Bartkuškio senelių namų atidarymo šventė. Ineta ir Ąžuolas sukvietė savivaldybės atstovus, būsimus klientus, keletą žinomų veidų ir visus kitus, bent dalele prisidėjusius prie įstaigos atsidarymo.
Su naujienų portalu tv3.lt kalbėjusi I. Puzaraitė-Žvagulienė neslėpė, kad šią akimirką jaučia itin didelį palengvėjimą – moteris net negali patikėti, kad po dvejų metų atkaklaus darbo sulaukė šios dienos.
„Atrodė, kad tai niekada neįvyks. Lygiai prieš dvejus metus, vasario 9 d., mes pasirašėme patalpų nuomos sutartį, o dabar tą pačią dieną darome atidarymą. Labai laukiau šios akimirkos, niekada negalvojau, kad prireiks tiek laiko. Mes manėme, kad užtruksime apie metus“, – pripažino I. Puzaraitė-Žvagulienė.
Dvejų metų kelyje – daugybė iššūkių
Jau anksčiau naujienų portalui tv3.lt moteris pasakojo, kad didžiausiu iššūkiu šiame kelyje tapo biurokratiniai reikalai. Pasak Inetos, pastarieji mėnesiai, palyginus su dvejais metais, kuriuos praleido varstydama daugybės valstybinių įstaigų duris, buvo tikra atgaiva.
„Paskutiniais darbais mums tapo licensijų gavimas, dėl kurių aš nepergyvenau, nes žinojau, kad viskas bus gerai. Daugiausiai laiko mes sugaišome su patalpų paskirties pakeitimo leidimu. Viskas pas mus buvo padaryta, nors eik ir gyvenk, bet trūko to vieno įrašo, tik jam atsiradus galėjome tvarkytis licensijas. Susidūrėme su daugybe institucijų ir neprofesionaliais darbuotojais, privertusiais ilgai laukti.
Pastebėjau, kad žmonės, kurie dirba savivaldybėse ar Registrų centre, yra labai įbauginti – visi bijo dėti savo parašą net žinodami, kad viskas yra tvarkoje. Bet aš suprantu šiuos darbuotojus, jų atlyginimai maži, o atsakomybės daug, todėl nesidrasko. Taip mums ir pasakė. O gal mes tiesiog kažkam nepatikome“, – svarstė I. Puzaraitė-Žvagulienė.
Visgi pašnekovė neslepia, kad šis ilgas kelias suteikė daug patirties, moteris išmoko ne vieną pamoką, tad jau žino, ką kitą kartą darytų kitaip.
„Man rašo labai daug žmonių, norinčių ar planuojančių atidaryti senelių namus, bet nežinančių, nuo ko pradėti. Jie prašo patarimų, bet aš žiūriu į tuos klausimus ir nesuprantu, kaip žmogui visa tai papasakoti. Tai – labai sudėtinga“, – pripažino ji.
Išlaidų – gerokai daugiau nei planuota
Ineta ir Ąžuolas iš Registrų centro kartą sulaukė patikinimo, kad netrukus galės atsidaryti, todėl senelių namams ėmė ieškoti gerų specialistų. Sutuoktiniai surinko stiprią komandą, įdarbino žmones, bet galiausiai paaiškėjo, kad dirbti jie dar negalės.
„Girdėjau visokių komentarų, kad neva esu baisi verslininkė, jog įdarbinu žmones, nors dirbti net nepradėjome. Įsivaizduoju, kas ten tokie komentuoja, bet jei planuoji verslą, tai nuosekliai žiūri ir negalvoji, kad koks Registrų centras pakiš koją. Taip nutiko, kad įdarbinome žmones, bet dirbti dar negalėjome. Nenorėjome prarasti gerų specialistų, todėl ne vieną mėnesį jiems mokėjome atlyginimus“, – tikino I. Puzaraitė-Žvagulienė.
Ineta ir Ąžuolas ne tik įdarbino darbuotojus, bet ir rezervavo vietą ne vienam gyventojui, mat skambučių netrūko nuo pat darbų pradžios. Kaip tikino ji, keli sąraše buvę žmonės jau paliko pasaulį. Tiesa, moteris prabrėžia, kad į sąrašą buvo rašomi tik tie senoliai, kurie galėjo laukti globos namų atidarymo.
„Yra daug senelių, kurie sėdi namuose, o juos slaugo vaikai, tad tokiems klientams mes galėjome rezervuoti vietą. Nė vienas iš jų nepyko, kad tenka laukti, jie dalyvaudavo mūsų šventėse, nuolat bendravome. Tik patys kvailai jautėmės, kai mums pasako, kad galėsime atsidaryti, o galiausiai vėl išlenda kokie kabliukai. Galiausiai dėl to net pristabdėme rezervacijas, – teigė I. Puzaraitė-Žvagulienė.
Pastebėjo ne vieną problemą
Inetos teigimu, senelių namų trūkumas Lietuvoje yra itin didelis. Ji pastebėjo ir kitą problemą – vis dar vyrauja požiūris, kad čia senoliai gyvena tarsi ligoninėse.
„Senelių namai yra puiki vieta, kur visi jie būna pamaitinti, išmaudyti, atvyksta daktaras, nuolat vyksta užsiėmimai, jie sau sėdi ir skaito knygas. Tokioje įstaigoje priežiūra yra maksimali. Aš net savo senelius kalbinu čia atvykti, rodos, jie jau susigundė“, – atskleidė ji.
Ineta atkreipė dėmesį ir į tai, kad, pasak jos, daugelis nė neįsivaizduoja, jog gyvenimo senelių namuose paslauga dažniausiai yra bent dalinai kompensuojama savivaldybių.
„Kai žmonėms pasakai, kad mėnuo senelių namuose gali kainuoti pusantro tūkstančio, visi nustemba, iš kur gauti tiek pinigų, juk tokios mažos pensijos. Bet daugelis nesupranta, kad ši paslauga pačiam žmogui tiek nekainuoja, didžioji dalis dažniausiai yra kompensuojama iš savivaldybės, tik reikia mokėti tuos dalykus susitvarkyti.
Net iš mano aplinkos niekas to nežinojo, nesuprantu, kodėl pas mus tiek mažai apie tai kalbama“, – svarstė I. Puzaraitė-Žvagulienė.
Nenorėčiau tokiuose senelių namuose čia slaugos namai, bet ne senelių.
Jokio privatumo nieko.
