Kai dainininkais ir kompozitorius Linas Adomaitis sulaukė Valstybinio choro „Vilnius“ vyr. dirigento ir meno vadovo Artūro Dambrausko pasiūlymo sukurti dainą, kuri skambėtų per Lietuvos valstybės šventes, Linas su džiaugsmu priėmė šią idėją. Kūrėjai sutarė, kad daina turi burti vienybėn, pažadinti tikėjimą, uždegti viltį, prisiminti tuos, kurie guldė galvas už Lietuvos laisvę. Taip gimė daina „Kas gi mus nugalės?“, kurios tekstą įkvėpė partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis.
Dainos priedainyje ir pavadinime įsiliejo legendinė partizano Dzūko dienoraščio frazė: „Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį“. Kad ir kokie globalūs būtume, kiekviena tauta ieško įkvėpimo savo istorijoje, rašoma pranešime žiniasklaida.
Todėl dainos melodijai, harmonijai ir ritmui L. Adomaitis parinko atitinkamą – herojišką, didingą – tematiką. Kūrybinis procesas, aranžavimas, prodiusavimas truko metus, o dainos įrašai buvo daromi net trijose skirtingose įrašų studijose. Daugelis išgirdę dainą kūrėjus ragino: „Privalote šiai dainai sukurti vaizdo klipą!“.
Valstybinio choro „Vilnius“ ir L. Adomaičio daina „Kas gi mus nugalės?“:
Tai himnas mūsų laisvei
„Garso takelių buvo gerokai virš 100, o dainos suvedimas buvo nelengvas riešutėlis. Vienai įrašų sesijai net teko parskristi iš Fuerteventuros, – sako dainos kompozitorius L. Adomaitis. – Šių dienų kontekste daugybė žmonių jaučiasi sutrikę ir pasigenda vertybių, o gal tiesiog pritrūksta vilties ar tikėjimo. „Kas gi mus nugalės?“ – tai himnas tauriausioms lietuvio vertybėms. Tai himnas mūsų laisvei. Todėl dabar visa, daugiau nei šimto žmonių, komanda tikisi, kad šis epas suras vietą lietuvių širdyse.“
Pasak jo, dainos žodžių nereikėtų priimti kaip istorinių įvykių analizės ar interpretuoti kaip kurio nors istorinio fakto apdainavimo. Tikrasis dainos akcentas ir pagrindinė idėja yra pamatinės vertybės: laisvė, laisvas pasirinkimas, drąsa, valia, žmogaus aukojimasis vardan kitų, kai žmogui ne gėda pažiūrėti kitam žmogui į akis.
Kompozitorius įsitikinęs, kad ši viltį žadinanti daina gali skambėti ir nacionalinėje Dainų šventėje. Prieš keletą metų jo kūrinys „Kol kartu“ virpino ir klausytojų, ir 15 000 choristų sielas pilnutėlėje sostinės Vingio parko estradoje.
Su choru – kitos emocijos
Choro dirigentas prof. Artūras Dambrauskas prisimena, kad buvo planuota, jog daina nuskambės dar prieš metus, bet dėl šalyje įvesto karantino jos premjera įvyko šiemet kovo 11-ąją švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.
„Tai pirma bendra mūsų su Linu sukurta ir atlikta daina. Apskritai Lietuvos populiariosios muzikos kūrėjai ir atlikėjai nedažnai panaudoja chorų galimybes, bet su Linu buvo itin paprasta dirbti: galbūt dėl to, kad jis turi bendradarbiavimo su chorais patirties, – sakė choro „Vilnius“ vyr. dirigentas. – Dainos tema – nepriklausomybė, laisvė – brangi ir artima kiekvienam lietuviui, o choro dalyvavimas šį jausmą iš esmės sustiprino.“
Anot choro meno vadovo, yra didelis skirtumas, kai žmogus dainuoja vienas ar su keliais pritariančiaisiais balsais, ir kai daina atliekama su choru, – jis populiariajai muzikai „suteikia visiškai kitą spalvą, pojūtį, jėgą, į kitą lygį pakelia emocijas“.
Atkurtos uniformos – paminklas partizanams
Klipo kostiumus parinkęs drabužių dizaineris Giedrius Paulauskas pats kūrė partizano, kurį ir įkūnijo klipe, uniformą – kepurę, milinę, švarką, galifė kelnes, maskuojantį apsiautą, batus, ekipuotę. Beje, jis daugiau kaip šešerius metus išlikusiuose istoriniuose dokumentuose tyrinėjo partizanų uniformas ir jų simboliką, o po to atkūrė autentiškus jų komplektus.
„Man kovų už laivę laikotarpis labai svarbus – mano šeima prisidėjo prie paramos partizanams, senelis Jonas Lukošiūnas buvo partizanas, nuo jo išsaugoto apsiausto ir prasidėjo mano domėjimasis partizanų uniformomis, simbolika, – pasakojo drabužių dizaineris. – Atkurdamas autentiškas partizanų uniformas, ekipuotę, ženklus, drabužių konstrukcijas statau jiems paminklą per tai, ką geriausia išmanau. O suvaidindamas partizaną tartum pratęsiu savo ilgų metų tyrinėjimus, kai pagal nuotraukas galėjau realiai įsikūnyti į partizaną.“
G. Paulauskas vaidindamas partizaną dėvi baltą apsiaustą, kurio siluetas, apykaklės, kišenės ir kita atkurta pagal senelio nešiotą apsiautą. Beje, jo atkurtos autentiškos partizanų dėvėtos uniformos ir skiriamieji simboliai prieš metus buvo eksponuojami parodoje „Laisvės kariai“.
Filmavimo įdomybės
Vaizdo klipo kūrėjas ir pagrindinis režisierius Arvydas Strimaitis prisimena įdomių filmavimo faktų ir sutapimų. „Šiemet žiema išpildyti vaizdo klipo idėją ir atkurti anuos laiku buvo itin palanki. Pirmuosius filmavimus pradėjome tik iškritus pirmajam sniegui ir, simboliška, bet vos nufilmavus paskutines scenas sniegas pradėjo tirpti. Visgi, daug automobilių filmavimo metu teko stumti iš pusnių, o senovinį automobilį kartu su jį atgabenusiu transportu reikėjo ištempti net su traktoriumi. Tačiau visus vargus galiausiai atpirko sterilus „senovinės“ žiemos peizažas“, – rezultatu džiaugiasi A. Strimaitis.
Dėl karantino ribojimų dalį filmavimų teko daryti atskirai. Pavyzdžiui, priešininkų karininkas ir pagrindinio herojaus – berniuko – senelis filmavimo aikštelėje gyvai nebuvo susitikę, taip pat atskirai buvo filmuojamos ir berniuko bei partizano scenos. Skirtingose vietose ir skirtingu metu nufilmuoti personažai „susitiko“ tik po klipo montažo.
Be to, įdomu tai, kad nors klipe matomas vienas, tačiau filmavimo aikštelėje buvo du žirgai: vienas už kadro dėl kompanijos, nes po vieną „nesutiko“ filmuotis
Sujungus muziką, tekstą, didingą choro skambesį bei vaizdo scenas pavyko pasiekti laukiamo rezultato. Kūrinį išgirdusieji tvirtina, kad jis suteikia šiandien taip reikalingos vilties ir tikėjimo.
