Daktarai, velniai, raganos, lokiai ir voverės – kone pusantro šimto Užgavėnių personažų į vieną būrį susirinko Vilniaus lopšelyje-darželyje „Ąžuolas“. Susirinkę kone vienbalsiai nusprendė – žiemą būtina varyti iš kiemo:
„Dėl pavasario kausimės, vaikai, dėl pavasario? – Taip.“
O koks gi žiemos varymas be senųjų tradicijų:
„Šimtą kartų valgyti. – Ar valgysit tiek? – Taip.“
Ir, žinoma, koks gi žiemos varymas be pagrindinio simbolio Morės:
„Bet mūsų Morė ne šiaip sau čia atkeliavo, ji nori, kad jūs jai atiduotumėt visus blogus darbelius, visas ligas ir nesėkmes.“
Ir rėžė iš peties mažieji Kanapiniui ir Lašininiui brukdami laiškus, skirtus Morei. Ir ko tik vaikai nesudėjo į tuos laiškus:
„O ką rašei laiške Morei? Kad ateitų greičiau vasara. O dar ką rašei? – Dar piešiau vardą.“
„Piešiau. – O ką piešei? – Žmogeliuką.“
„Aš žinau po kiek dienų žiema baigsis, po aštuonių. Dabar jau net po septynių. – O nori, kad baigtųsi žiema? – Nu, nežinau.“
Jau nuo seno tikėta – kuo garsiau trypsim šoksim, tuo greičiau atsitrauks žiema. Ir tamsą pakeis šviesa.
O koks gi žiemos išvarymas be Kanapinio ir Lašininio, kitaip dar šviesos ir tamsos kovos:
„Šokeliai ir dainos, ir bliovimas, truputį ji bijo jo man atrodo. Tuoj bėgs. Bet reikia, kad susikautų Kanapinis su Lašininiu.“
Vienas, du trys.... Valio, ateina pavasaris, nugalėjo Kanapinis.
Aplink šią morę sukasi būrys vaikų. Ir panašu, kad jai tai patinka, nes jos likimas jau aiškus. Šiai Morei pasisekė, tradicijos bus išlaikytos, bet ji nebus sudeginta.
„Deginti yra nesaugu, mes esame tarp gyvenamųjų namų, mes esame tarp tokios aplinkos, kur yra ir maži vaikai, tad nusprendėm, kad deginti nesaugu, ji tiesiog iškeliaus“, – teigia direktorė Jolanta Tučienė.
Kaip Morė atkeliauja iš gamtos, taip ji iškeliauja atgal į gamtą. Pasiėmusi visus metų negerumus, visas ligas, blogus išgyvenimus, ji išsineš su savimi.
Vaikams nesaugu, o štai suaugusieji, Vilniaus etninės kultūros centras, suruošęs Užgavėnių šventę vilniečiams ir miesto svečiams Morės nesudegino visai dėl kitų priežasčių:
„Visų pirma, turbūt ekologijos klausimą galime paliesti. Tiesiog turime tokią Morę, kur kiekvienais metais pritaikom skirtingiems aprėdams, skirtingais apdarais ją aprengiam.“
Štai todėl Vilniaus morė nuo Vyriausybės rūmų iki Rotušės aikštės keliavo ne mirti, o į savo vestuves. Jaunikis – žinoma, Kanapinis, Lašininis, arba kas nors iš minios. Po vestuvių linksma nuotaka pasileido ne į dausas, kaip senovėje, kuomet būdavo sudeginama, ar paleidžiama nuo kalno, o į povestuvinę kelionę, į Tailandą. Šventės rengėjai sako, esą Morė nesudeginta, nes į Užgavėnes šiemet jie nusprendė pažvelgti šiuolaikiškiau, be pykčio.
„Pykčio išliejimas nėra toks fizinis pratrūkimas, išsidaužymas ir panašiai. Žinoma, kad gal ir to yra tačiau manau, kad pirmoje vietoje vistiek yra tas turinys. Vyksmas, ritualinis momentas“, – sako centro atstovė Damilė Bagdonavičienė.
Etnologai neslepia, esą Morė ištekinta, o ne sudeginta, reiškia tik vieną – iškraipytas senąsias tradicijas.
„Tai yra pasityčiojimas, panašiai, kaip per Vėlines daryti kažkokį linksmą šokį. Jūs gi nenueisite į laidotuves ir nepradėsite liksmybių daryti ir išgertuvių. Kai guli mirusiojo palaikai. Tai šiuo atveju susitelkimas bendruomenės – kaukės – persikūnijimas, žmonės persikūnija į kultūrų turinius, tautinius vaidmenis. Ir tie visi kartu susirinkę priešingi gana. Susivienija, tai tautos susitelkimas“, – kalba etnologas Jonas Vaiškūnas.
„Prisiminkime, ką ta gražuolė simbolizuoja – juk šita Morė ar Kotrė, ar senė, Kuniškė, kaip dar ją vadindavo, ir ji simbolizuoja piktąją žiemos dvasią. Tai labai norisi jos atsikratyti. Juk mes ne moteriškę deginame, o piktąją dvasią“, – aiškina etnologas Libertas Klimka.
Deginti Morę ar ne, susiginčyja ir atokiau nuo Vilniaus gyvenantys tautiečiai:
„Moters deginti negalima. – Nesvarbu, kur Morė, kur Moteris... Yra tokia tradicija. Juk čia negyvą Morę, dirbtinę daro.“
„Neužmirškim, kad žemaičiai turi laikytis tradicijų, ir ir žemaitijoje Morė deginama yra.“
Etnologus stebina net tik toks tradicijų iškraipymas, bet ir žmonių nesigaudymas tradicijose. Štai Dūkštų bažnyčios bendruomenės atstovai, „Facebooke“ ir iš viso paskelbė priminimą – per Užgavėnes geriau apseiti be velnio ir raganos kaukių.
„Kažkada Užgavėnių kaukės vaizduodavo totemus, paskui vėliau dievybes, gal su žemdirbyste buvo susijusios, ir galiausiai tai buvo neidentifikuojami protėviai. Paskui žmonės juos pradėjo tapatinti su gyvenančiais kitaip“, – kalba L. Klimka.
Kol vieni ginčijasi, kiti per Užgavėnes kepa blynus ir siekia rekordo – Kelmės rajone, Užventyje, iškeptas ilgiausias Užgavėnių blynas. Jo ilgis siekia net pustrečio metro. Ir ne bet koks, rekordo siekėjai sumanė iškepti žemaičių blyną:
„20 kilogramų virtų bulvių, 6 kilogramai kiaulienos, prieskoniai tik čiobreliai, 30 kiaušinių.“
O iškeptas blynas rekordininkas per šventę draugiškai suvalgytas visų dalyvių.
