Charkive – sugriauti pastatai, ant gatvių besimėtančios nuolaužos liudija ne tik okupantų agresiją, bet ir sudaužytus žmonių likimus. Iš šio rusų subomborduoto miesto prieš keletą dienų pavyko ištrūkti Ukrainos lietuvei Jemilijai. Moteris pasakoja, kad vos ketverių buvo ištremta į Sibirą, tačiau ten esą taip baisu nebuvo.
„Ten nors nešaudė“, – sako Ukrainos lietuvė Jemilija Vinčevskaja.
O ir gražių žodžių apie Putiną ir jo atsiųstus „taikdarius“ moteris neturi.
„Jisai – antras Hitleris. Nes taip žmones taip kankinti ir žudyti tik tai Hitleris galėjo taip padaryti. Jis tiesiog nekenčia taip ukrainiečių, kad jis nori bendrai nori, kad nebūtų ukrainiečių. Jis bendrai sako, kad Ukrainos nėra. Nėra ukrainiečių. O čia gi rusų gi daug. O jam nesvarbu“, – kalba Jemilija.
Dabar Jemilija su šeima ir katinu glaudžiasi pas draugus Kremenčuke – miega ant grindų, tačiau nesiskundžia. Teko ir daug pinigų pakloti kelionei iš Charkivo į Kremenčuką – bene 10 tūkstančių grivinų, o tai yra 300 eurų. Dabar moteris viliasi dar rytoj pavyks išvykti į Lvivą. O iš ten bandys keliauti į Panevėžį. Nors Kremenčuke kol kas ramu, moteris sako, kad dabar krūpčioja net nuo menkiausio krepždėjimo, kuris jai primena sprogimus.
„Mano anūkas buvo toks išgąsdintas, kad jisai negalėjo nei valgyti, nei nieko. Taip išsigando“, – pasakoja Jemilija.
Likę Charkive neleidžia baimei jų sukaustyti – vieni surėmę pečius kepa duoną, kiti gamina tradicinius ukrainiečių patiekalus. O tuomet – vežioja maistą Ukrainos kariams ir tiems, kurie negali patys savimi pasirūpinti.
„Padedame tiems, kurie negali vaikščioti, negali nueiti į parduotuvę“, – sako Charkivo gyventojas Aleksandr.
„Vežame maistą į kontrolės punktus, kad pamaitintume savo vaikinus. Pristatome maistą neįgaliesiems. Tiems, kam reikia.“
Zaporižios srityje esantis Energodaras ir kiek neįprastas rytinis pasivaikščiojimas su šuneliu. Vyras vaikšto po blokpostą – viskas aplink subomborduota. Zaporižios mieste gyvenanti Regina nemiega jau savaitę, o pastaroji naktis, kai okupantai apšaudė čia esančią atominė elektrinę, buvo dar sunkesnė. Žmonės čia dėl nemigos, baimės ir įtampos primena gyvus numirėlius.
„Miegas tik nuo nuovargio, visai, kai neišlaiko, žinot, kai sako pravalievca… nukrenti ir viskas. Į laikrodį pasižiūri – miegojau dvi valandas per parą“, – pasakoja Zaporižios gyventoja Regina.
O šiandien jiems atjungė ir karštą vandenį. Tačiau ji to nesureikšmina – sako, kad kažkaip išsisuks. Ir stengiasi nenuleisti rankų ir padėti kitiems.
„Žmonės, kurie vieniši, yra… gerai, pas mane vaikai yra, o tie kaip mano kaimynė irgi viena, jai apie 80 metų. Duonos atneši, tai ką tai, nes jai nusileisti iš 7 aukšto ne taip lengva. Ir pasikelti paskui. Visi verkia ir laikosi“, – kalba Regina.
Vis tik nors ir baisu, moteris sako, nei miesto, nei šalies nepaliks.
„Aš be sūnaus nevažiuosiu, nes jis pasiliko man vienas tik tai, nežinau, jeigu marti su vaikais išvažiuos su savo šeima, nu, aš tikriausiai pasiliksiu…“ – kalba Regina.
Vis tik Ukrainos moterims grasina ne tik sprogdinimai, barbariški plėšimai ar šūviai.
„Rusų kariai prievartauja moteris Ukrainos miestuose. Jau žinome ne vieną tokį atvejį“, – teigia Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba.
Ukrainos žiniasklaida praneša, kad vien Chersone yra 11 išprievartavimo aukų, o iš jų išgyveno tik penkios.
Černihivo gatvės po apšaudymų ir sprogdinimų pilnos griuvėsių. Sprogdinimų neišvengė ir miesto mokykla. Kaip ir aukų – save filmuojanti mergaitė po atakos visa kruvina:
„Iš tikrųjų šioje mokykloje buvo labai daug vaikų. Nežinau, išgyveno jie ar ne. Tiesiog nusiųskite visiems savo rusams draugams šitą video.“
Kiti Černihivo gyventojai nežino net kada saugu palikti slėptuvę.
„Pas mus dabar…Man labai baisu. Tiesiog prie mūsų viskas sprogsta. Mes tik išėjom iš slėptuvės“, – kalba Černihivo gyventoja Alice.
Mergina tai vadina baisiausiu savo košmaru ir maldauja, kad kas nors sustabdytų nesiliaujančią agresiją, bombordavimus ir kraujo liejimąsi.
„Aš girdžiu sprogimus. Vėl. Ir jie labai labai arti. Ir kada mes sėdėjom slėptuvėje, buvo tokia smūgio banga, iš viršaus pasipylė pjuvenos“, – sako Alice.
O Alisos vaikinas žurnalistas Vladislavas TV3 žinioms sutiko papasakoti, kas šiuo metu dedasi sostinėje.
„Žmonių psichika pakrikusi. Jie masiškai bando evakuotis. Jeigu jūs įvažiuotumėte į greitkelius nuo Kijevo (Kyjivo) pusės į Lvivo pusę, vakarų Ukrainos pusę šalikelėse daugybė sudaužytų, pamestų mašinų. Žmonės patenka į avarijas, įvažiuoja į griovius nežiūrint į tai, kad kelių būklė ten nebloga. Tiesiog daug neatsargių vairuotojų“, – sako žurnalistas Vladislav.
Anot jo, gyventojai kasdien jie mato, kaip bomborduojami, apšaudomi namai.
„Dauguma turi pažįstamų ar draugai, kurie arba žuvo arba kitaip nukentėjo. Pavyzdžiui, žymusis video Sevastopolio aikštėje Kijeve, kur raketa pataikė į gyvenamąjį namą. Tai mano draugo butas“, – pasakoja Vladislav.
Auga ir jų pyktis Putinui – žmonės ima manyti, kad išvis nereikia su juo kalbėtis, nes jis nusprendė pradėti ukrainiečių genocidą.
„Lervos akyse ne pas jį, o pas mažus vaikus, kurie mirė, kurie kenčia. Pas juos kirminai akyse šliaužioja, o ne pas Putiną“, – kalba Vladislav.
Kijevo (Kyjivo) traukinių stotyje – ašaros, apsikabinimai, atsisveikinimai. Vaikai, žmonos, seserys, motinos palieka Kyjivą ir savo šeimos vyrus, kurie lieka ginti tėvynės.
Atvykėlius Lenkijos pasienyje vokiečių pianistas pasitinka su muzika. Nors nemiegojo kelias paras, į pasienį atvykusi ukrainietė taip pat prisijungia prie pianisto. Ir sugroja, kaip tikisi, pranašingą dainą savo šaliai.
Kas palieka, o kas sugrįžta. Visai jauni vaikinai traukia atgal į Ukrainą:
„Ką darysime, ginsime. Galvojate tiesiog pasiduosime. Ne ne ne.“
„Šitus okupantus sukapoti“
Kovoti ruošiasi net ukrainiečių močiutės – tereikia kirvį pasigaląsti.
O štai Vinicoje gyventojai, matyt, tiki, kad meilė nugalės viską. Vyko Vinicos lietuvių bendruomenės nario sūnaus vestuvės, kurioms nesutrukdė net pavojaus sirenos.
