Jo teigimu, situacija blogėja ir civilių aukų gali būti ir 100 kartų daugiau nei dabar. O Chersono gyventojai nufilmavo, kaip rusai į nelaisvę ima tiesiog civilius. Į ramiai Kijevo apylinkėse automobiliu važiuojančius tėvą ir sūnų ima šaudyti rusų kariai.
Išsigandęs šuo ima cypauti, o sūnus – lipti iš mašinos. Šūviai toliau tęsiasi: „Tėti, tėti. Tu čia? Palauk, pakentėk.“
Tėvas jau guli ant žemės – dar kiek sujuda, tačiau paaiškėja, kad jam nutraukė koją: „Tėveli mano, nemirk prašau. Prašau tavęs.“
O tėvas maldauja jo kančias tiesiog užbaigti: „Nušauk mane. – Aš nesugebėsiu to padaryti. Nesugebėsiu. Tėveli, pakentėk truputį.“
Tokių skaudžių netekčių visoje Ukrainoje tik daugėja. Apie prastėjančią humanitarinę situaciją pasakoja ir Vinicos gyventojas Vasilij, kurio žmona savanoriauja.
„Trūksta jodo, tarkim, trūksta bintų dabar. Buvo, kad užtekdavo. Žmonės atveždavo, sakydavo ne, nereikia, pas mus ramu. O ryte jau buvo tokia situacija – neramu. Pas žmones jau nuplėštos rankos, kojos ir jie tiesiog miršta“, – pasakoja Vinicos gyventojas Vasilij.
Tiesa, Vinicoje pastarosios dienos – ramios. Tačiau vyras dalijasi, kad ramiai gyventi – neįmanoma.
„Čia gi karas. Todėl negalim sakyti, kad mes visiškai garantuoti ir nieko nebijom. Žinoma, mes bijom ir bijome, nes yra vaikai, moterys ir seneliai pas mus“, – sako Vasilij.
O Kijevo gyventojai rimtai ruošiasi ginti savo teritoriją – civilių teritorijos gynybos centruose ir vyrai, ir moterys surinkinėja ir valo ginklus.
„Tai mūsų namai ir turime juos ginti“, – sako Kijevo gyventojas Dmitriy.
Į kovą Kijeve ruošiasi net šalies mažumos – užfiksuota jautri akimirka, kai azerbaidžianietė išleidžia savo sūnų kovoti su priešu.
O kita moteris filmuoja, kaip atrodo jos butas po to, kai į jį įlėkė sviedinys. Visas jis – suniokotas: „Čia vaikiškas kambarys mano Veračkos. Jei ji būtų jame, žūtų. Bet mes buvome tarp nešančių koridoriaus sienų. dėl to ji išgyveno. Būk prakeiktas, kare.“
Yra ir gyventojų pro langą filmuoti vaizdai iš Chersono. Jie negali patikėti savo akimis – rusų okupantai šaudo į gyvenamuosius namus, o gatvės pilnos okupantų.
„Kaimyniniuose kaimuose vakar buvo rusų diversantai, juos savigynos būriai ir kariškiai gaudė. Situacija tokia, kad juos mūsiškiai stipriai muša“, – kalba Chersono lietuvių bendruomenės atstovė Natalija Danutė Bimbiraitė.
Chersono gyventojai dalijasi vaizdais, kaip Putino kariai į nelaisvę ima tiesiog gatvėje ėjusį beginklį civilį. O Natalija dalijasi ir dar kraupesnėmis istorijomis.
„Dėl to, kad nedavė Chersono apylinkių gyventojas telefono, jį tiesiog sušaudė. Jie tiesiog šaudo į automobilius ir gyventojus. Pavyzdžiui, už Chahovkos sušaudė vyrą, kuris dviračiu iš sodo važiavo namo. Jis buvo su karinėmis kelnėmis“, – pasakoja Natalija.
Kai kurie Chersono gyventojai gatvėmis su automatais bėgiojančius okupantus stebi tiesiog pro langą, slėpdamiesi už žaliuzių. Gatvėse – ne tik lankstantys okupantai, bet ir šarvuotoji technika, kuri nedvejodama ima šaudyti. Tad kas dar spėja bėga į slėptuves. Tą patį padaryti pokalbio metu tenka ir mūsų pašnekovei Natalijai.
„Baikite pokalbį, pas mus čia šalia šaudo. – Sako, kad mus reikia eiti į slėptuvę, kažkur šalia šaudo“, – kalba Natalija.
Atakos neišvengė ir mokykla Chersone, kuri po bombordavimo atrodo štai taip. Charkive – moters veidas kruvinas, jai iš nevilties byra ašaros. Jos namas buvo apšaudytas: „Jei visi išmirs, nežinau kaip išgyventi. Pas mus nieko neliko.“
Kitas Charkivo gyventojas, girdėdamas, kad atskrieja bomba, bėga ieškodamas, kur pasislėpti nuo ugnies. Šiandien šis Ukrainos miestas buvo negailestingai raketomis apšaudytas okupantų, ypatingai suniokotas istorinis Charkivo centras. Netoli jo apšaudymo metu buvo ir gyventojas Vasilij, kuris su mumis kalbėjosi praėjus vos kelioms minutėms po atakos.
„Aš nespėjau iki slėptuvės. Sėdžiu artimiausioje laiptinėje, mane užklupus apšaudymui“, – sako Vasilij.
Tačiau jis įsitikinęs – Charkivas nepasiduos.
„Tikrai baisu ir baisu, nes tai yra visiškai beprasmiška. Tai yra tikrų tikriausias gąsdinimas, kuris nesibaigs. Šiandien žuvo tam tikras skaičius žmonių, o rytoj tas skaičius bus 10 kartų didesnis. Ne 10. 100 kartų didesnis. Tai yra visiškai beprasmiška“, – kalba Vasilij.
Nepalaužiamą ukrainiečių dvasią liudija ir iškart po bombardavimo į miesto aikštę patraukę gyventojai, kurie siūlo rusams grįžti namo. Priešinasi ir Kupjansko gyventojai. Vos išvydę okupantų visureigį jie ima šokti ant mašinos ir ją stabdyti. Deja, okupantams žmogus ant kapoto – nė motais. Jie tik padidina greitį, kol žmogus nuo mašinos tiesiog nuvirsta. Kitoje miesto dalyje griaudint okupantų šūviams ir raginimams trauktis iš gatvės, gyventojai priešinasi žodžiais: „Čia mūsų gatvė, mūsų miestas!“
Kiti gyventojai prie miesto tarybos pastato gieda Ukrainos himną. Ir netrukus iškelia Ukrainos vėliavą.
O štai istorija iš Ukrainos–Baltarusijos pasienio. Ten atkeliavo muzikantas Yevgeny, kuris visai neseniai su grupe muzikuodavo. O dabar jis gitarą iškeitė į Molotovo kokteilius, kuriuos išvežioja kareiviams. Jis demonstruoja, kaip kokteilį galima pasidaryti. Savanoris pasakoja, kad ukrainiečių kovos dvasios rusai nepalauš. Tiesa, sunkiausia, esą, kad trūksta ginklų.
„Tu atbėgi į karinės prievolės tarnybą, sirenos, kažkur šaudo, girdisi kanonada, tu nori padėti, o tau sako, vaikinai, eikit iš čia, užsiimkit kažkuo naudingu. Tave tiesiog purto. Čia ne panika. Čia tiesiog gyva, normali baimė“, – sako savanoris šalia Baltarusijos pasienio Yevgen.
Jis tęsia, kad Ukrainos pajėgos sugauna daug diversantų, žymėjusių taikinius apšaudymui. Štai jis su bendražygiais sugavo 6 asmenų grupę, žymėjusią vietas, kurias turėjo apšaudyti gradu.
„Tie žmonės dabar patys valgyti negalės. Juos maitins šaukščiuku. Mes tauta humaniška. Jie gyvi, viskas gerai, bet patys valgyti jie jau nesugebės. Pirščiukais spaudyti savo Ipad‘o jie nebegalės“, – sako Yevgen.
Vis tik nors ir ne visiems pakanka ginklų, gyventojai drąsiai į kovą stoja. Melitopolyje gyventojai okupantų techniką stūmė tiesiog rankomis. Ir nieko keisto – okupantai suniokojo gyvenamąjį namą. Su raketa jie išmušė didžiulę skylę. Laimei, raketa nesprogo. O Odesoje bendruomenė susivienijo ir pajūryje ėmė krauti smėlio maišus, kuriuos galės panaudoti barikadoms statyti. Prisideda ir vaikai – taip jei riša skiautes prie kariuomenės maskavimo tinklo.
Kiti vaikai nuo karo pasislėpę rūsyje vaikai žaidžia kortomis. Tiesa, jų dvasios nepalaužia net bombordavimai. Priešinasi ir kaimelio pasienyje su Baltarusija gyventojai. Jie tikina karių tiesiog nepraleisiantys.
O rusų šarvuotosios technikos vagystė jau tapo tikra ukrainiečių pramoga. Vieni filmuoja, kaip laipioja ant tanko ir apžiūrinėja jį. Kitas ukrainietis filmuoja, kaip sėdi vienoje iš karinių mašinų ir važinėjasi po laukus: „Dabar daug kas sako, kad čigonai pavogė tanką, bet, draugai, visa tai netiesa, mes tiesiog jį nuknisom.“
