Laiške Žilvinas Žitkus rašo:
„Medžioklė su lankais, žūklės Žuvinto ežere liberalizavimas, neteisėtas Punios šilo rezervato plėtros stabdymas yra tik kelios pastarųjų metų iniciatyvos, kuriomis pasižymėjo dabartinė Aplinkos ministerijos vadovybė, galutinai sugriaudama bet kokį už gamtą atsakingų žmonių pasitikėjimą. Sutryptas ne tik pasitikėjimas, bet ir tikėjimas, bei viltis greitu metu matyti Lietuvą žalesnę, švaresnę, gyvybiškesnę.
Prieš keletą metų Seimo narys ponas Algimantas Salamakinas iššovė į viešą erdvę didžiausią tuometinę nesąmonę – esą, jeigu nesugražinsime verslininkų tinklų į mūsų ežerus, žuvų perteklius nuguls ežerų dugne taip užteršdamas mūsų vandens telkinius. Iš vyresnio amžiaus atstovų išgirsti tokias nesąmones nėra neįprasta, bala nematė. Tačiau kai jaunas ir perspektyvus politikas prabyla apie žmogaus pagalbą gamtai, pasitelkiant grandininius pjūklus vertingiausiame (gamtiniu požiūriu) Lietuvos šile, apima nevilties jausmas.
Yra viena pamatinė taisyklė, kai kalbame apie žmogaus ir gamtos santykį, kuris galioja visoje planetoje: gamta, skirtingai nei žmogus, nesukuria šiukšlių. Tai, kas miškininkams yra žievagraužių nugraužta prekybinė mediena, gamtai yra tobuli namai paukščiams, grybams ir vabzdžiams. Kai kurios lašišinių šeimos žuvys po neršto šaltiniuotuose, beveik steriliuose upokšniuose miršta tik todėl, kad jų irstančiais kūnais mintantys mikroorganizmai taptų mitybine baze iš ikrelių išsiritusiems palikuonims.
Buvusių kadencijų politinio pasitikėjimo Aplinkos ministerijos vadovams pavyko išvaduoti upes ir ežerus nuo verslininkų tinklų. Per penkis metus Kauno mariose žuvų ištekliai išaugo keturis kartus. Tačiau brangiausioje ir unikaliausioje Lietuvos gamtos oazėje valdininkai per visus nepriklausomybės metus toleruoja verslininkų interesus, o dažnais atvejais sąmoningai ir specialiai sukuria spragas įstatymuose, kad lašišinės ir kitos migruojančios žuvys nugultų parduotuvių lentynose, o už mūsų visų turto pardavimą gautos lėšos papildytų siauros vertelgų grupelės interesus.
Statistiškai yra paskaičiuota, kad parduotas kilogramas žuvienos atneša aštuoniolika kartų mažiau pajamų valstybei, nei tos žuvies suviliojimui meškere išleidžiami pinigai. Vienas iš svaresnių kai kurių politikų ir verslininkų argumentų yra senos žūklės tinklais tradicijos ir verslininkų šeimų pajamos. Trumpai apie tradicijas. Kažkada ir žuvies badymas žeberklu buvo tradicija. Laikas suprasti, kad tiesiog išaugome iš tų vyžų, daug ką supratome ir brandžios pilietinės visuomenės toks elgesys su mūsų gamtiniais ištekliais netenkina.
Žvejai mėgėjai rengia protesto akciją rugpjūčio 1d., 12 val. Klaipėdos kruizinių laivų terminale. Mes esame pasiryžę verslininkams kasmet kompensuoti jų patiriamus nuostolius. Paskaičiavome, kad padidinus metinio žūklės leidimo kainą vienu euru galėtume apmokėti verslinių žvejų šeimų praradimus. Atsibodo ministerijos vadukų siauras požiūris, nenoras matyti akivaizdžios neteisybės Pasaulio paveldo teritorijoje. Lietuvos vandenų širdyje tokia su gamta nepagarbi veikla turi liautis. Jeigu nesi abejingas, širdingai myli mūsų visų gyvybės lopšį, atvyk suremti pečius už gyvybę!“
Vaizdo įrašą, kuriame dar plačiau paaiškinama situacija, pamatykite siužete, esančiame straipsnio pradžioje.
