Prie lietuvių organizacijos „Stiprūs kartu“ įkurto centro, Lenkijos–Ukrainos pasienyje, į sustojusį autobusą lipa moterys su vaikais. Žmonės ką tik parvežti už Ukrainos. Karas nesibaigia, teko bėgti iš Tėvynės: „Ten baisu. Ten šaudo, bomborduoja. Tiesiog siaubas. Todėl mes su vaiku, su dukra, nusprendėme išvažiuoti.“
Žmonės pasimetę, pervargę ir išsigandę. Jiems – viskas svetima. Bet pasirinkimo neturi: vaikus ir save reikia gelbėti nuo mirties. O kiti jau ir namų nebeturi: jie sugriauti bombų ir raketų: „Brolio namą subombordavo. Sesers irgi durys išlėkė į koridorių, langai be stiklų. – O kur dabar? – Į Varšuvą norime, o ten kaip išeis. Kur mus nukreips, Dievas.“
„Labai daug armijos. Jie mus apsupo ir stovi. Į čia ėjome pėsčiomis iš Vasijilkos. Ir užminuota, ir subomborduota, ir dundėjo. Savanoriai padėjo mums atvažiuoti. Iš Zaporožės iki Lvovo ir paskui čia atvažiavome.“
Jungtinių Tautų duomenimis, karo pabėgėlių srautas sparčiai artėja prie dviejų milijonų. Didėjantį srautą mato ir Lenkijos Ukrainos pasienyje savanoriaujantys lietuviai. Jie stengiasi padėti kuo gali.
„Mes žmones su autobusiukais susirinkę nuo pasienio punktų atsivežame pas save. Duodame sriubos, duodame pavalgyti, kavos, arbatos gali atsigerti, palaukti, kol surinksime pakankamai žmonių ir tada visus susodiname ir siunčiame į Lietuvą tiesiogiai“, – pasakoja vienas iš „Stiprūs kartu“ koordinatorių Dovydas.
Pasienyje daugiausia moterys su vaikais. Vyrai lieka kariauti Tėvynėje. Ukrainos vaikai per pastarąsias savaites suaugo. Jie pasakoja, kokį siaubą teko išgyventi namuose, tačiau neverkšlena. Supranta, kad turi išlikti stiprūs:
„Tyloje teko sėdėti ilgai be šviesos, kai buvome namuose. Kad nematytų kur namai, kad nematytų kur šaudyti ir kur eiti.“
„Geriausia draugė? Tai mano kaimynė. Bet ji taip pat ten liko. Liza. Ji taip pat iš Ukrainos. Lyg išvažiavo pas močiutę, bet aš nežinau.“
Vaikai girdėjo bombų garsus ir suprato, kad bet kuriuo metu jos gali pataikyti į namus:
„Kai šaudymai girdėjosi buvo baisu, kad į namus niekas neatskristų.“
„Kiek baisu buvo. – Bet jis laikėsi, šypsojosi, mums kėlė nuotaiką. – Palaikei mamą? – Taip. Ir sesę. Visą laiką juokavau.“
Vaikams teko palikti savo mylimus daiktus ir pasiimti tik pačius būtiniausius:
„Aš palikau savo mylimus žaislus. Aš palikau savo mylimą lovą, dar kažkokius daiktus. Savo mylimus marškinėlius. – Nesiilgėsi? – Manau, ne. Nes juos tik vasarą vilkėdavau.“
„Man žaislai nesvarbu. Yra kaip yra. Svarbiau – gyvenimas.“
Nuo karo siaubo iš savo Tėvynės bėgančius ukrainiečius Lenkijos pasienyje pasitinka tiek Lenkijos pareigūnai, tiek būriai savanorių, tiek žmonės iš įvairių Europos šalių. Taip pat ir Lietuvos. Yra ir mūsų tautiečiai iš Kauno, kurie karo pabėgėliams jau beveik savaitę gamina karštą maistą. Ir, žinoma, nemokamai. Lietuviai paliko šeimas, darbus, kad bent kiek padėtų Ukrainos žmonėms.
„Jau esame šešta diena. Planas buvo būti dvi savaites, bet kadangi matome, kad situacija tikrai negerėja, o blogėja, tai gali būti, kad savaitę dar prasitęsime“, – kalba Rokas iš Kauno.
Rytis į Ukrainos Lenkijos pasienį atskrido iš Airijos, kur su šeima gyvena daug metų. Vyras nusprendė, kad dabar labiau yra reikalingas čia. Jis vertėjauja. Padeda susikalbėti ukrainiečiams su savanoriais ar pareigūnais. Ne visi ukrainiečiai moka lenkiškai ar angliškai.
„Dieną dar dar. Dar atsiranda, kas moka rusiškai ar ukrainietiškai. Naktį visiškai nėra. Naktį žmonės ateina pasimetę sušalę, tamsoje ir visiškai niekas negali jiems paaiškinti ką daryti“, – pasakoja Rytis iš Airijos.
Ukrainos Lenkijos pasienyje įsteigta daug centrų ir vietų, kur karo pabėgėliai gali laikinai apsistoti. Jie perpildyti. Žmonės vežami į Varšuvą, bet ir ten jau chaosas. Trūksta vietų ir transporto priemonių, juos išvežti į kitas šalis.
