Kaip kokio paparčio žiedo gamtos specialistai išplaukia ieškoti vandens riešuto – plūduriuojančio agaro, o lietuviškai – ragotės. Iš Raudonosios Lietuvos knygos išbrauktą kaip išnykusį augalą pasodinti savo ežere sugalvojo Žilvinas su šeima.
Vandens riešuto augintojas Žilvinas Žitkus tvirtina: „Jau trečius metus mes su šeima auginame šitą augalą Šaminio ežere, labai jį saugom. Šiais metais užderės tikrai gausus riešutėlių derlius ir labai norėtume, kad tų riešutėlių ir augalų atsirastų ir kitose Lietuvos ežeruose.“
Ir kaip gi atrodo tas augalas, nuo kurio vandenyje galima raškyti riešutus?
„Noriu supažindinti jus visus su tuo augaliuku, kuris panašus į beržo vantą“, – teigia Ž. Žitkus.
Manoma, kad vandens riešuto augalas Lietuvoje dėl neaiškių priežasčių išnyko XIX amžiuje. O plūduriuojantys agarai išties ypatingi, nes kadaise juos augino didikai Radvilos ir jų derlių veždavo bačkose Lenkijos didikams kaip didžiausią pagarbos ir draugystės ženklą.
„Dabar įprasta yra sakyti lipkim į medį riešutausim arba lenk šaką riešutausim, o galimai XIX amžiuje visai natūraliai skambėjo pasakymas maukis kelnes einam riešutauti“, – sako Ž. Žitkus.
Latvijoje vandens riešutų randama Daugpilio apylinkėse. Tokį riešutą Žilvinas pavasarį pasodino ežere, o rugpjūčio viduryje jau sulaukė ir savo derliaus. Ragotės geros slyvos dydžio ir labai dygliuotos, su aštriais spygliais.
„Dėl to labai norim mokslininkų pagalbos, kad mes jį reintrodukuotume ne ten, kur yra viešieji paplūdimiai, nes tikrai žmonės gali susibadyti kojas. Reikėtų tokio pačio pelkėjančio ežeriuko kaip šaminis. Gerai būtų, kad tas ežeras būtų saugomas“, – sako Ž. Žitkus.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė tvirtina: „Jeigu šitas augalas būtų rastas natūraliai, tai turbūt visi tik rankom suplotų, kaip gerai viskas, atradimas didžiulis ir saugosim, globosim ir nieko nedarysim. Vis tiek reikėtų žiūrėti ar jis čia prigijo ar stabilizavosi. Vat ką mokslininkai pasakytų, kad paskui nesakytų, ką jūs čia dabar maždaug kaip dirbtinį, kaip daržą saugot.“
Kai kurie žmonės Lietuvoje vandens riešutą augina savo tvenkiniuose, tačiau šis Šaminio ežeras pirmas natūralios kilmės ežeras, kur pavyko užauginti agarą. Pasak mokslininkų, kad vandens riešutas sudygtų, vandens telkinys turi būti dumblėtas, negilus, o vandens temperatūra ne žemesnė nei 10-ies laipsnių. Tačiau agaras yra invazyvus augalas ir kitiems vandens telkinio augalams ir gyvūnams gali būti kenksmingas.
Raudonosios knygos vyriausiasis redaktorius Valerijus Rašomavičius teigia: „Mažina deguonies kiekį labai stipriai ir todėl jautresnės faunos rūšys jos iš karto išnyksta ir kitas dalykas jis padengia visiškai vandens paviršių ir užtamsina ir keičiasi visiškai ekosistema.“
Tiesa, vandens riešutas turi ir savo privalumų.
„Indijoje ir Kinijoje tai yra akvakultūra ir šitie yra naudojami maistui, net miltams. Malami miltai, nes turi, berods, 50 procentų angliavandenių ir šiek tiek baltymų, ir riebalų“, – sako V. Rašomavičius.
„Mes leidom sau paragauti vieną vienintelį vienetą, nes jo vertė, kaip išliekamoji, kaip kadaise Radvilų auginto augalo vertė yra kur kas didesnė negu skoninės savybės. Paragavom. Kokoso skonis“, – pasakoja Ž. Žitkus.
Vandens riešuto augalas kaip saugoma rūšis laikoma Latvijoje ir Lenkijoje, taip pat Baltarusioje ir Rusijoje. Lietuvoje natūralios kilmės telkiniuose buvo bandoma reintrodukuoti vandens riešutus, tačiau nesėkmingai. Mokslininkai sako, kad plūduriuojančio agaro atkūrimą galima būtų svarstyti, nes temperatūra ne visada bus tokia palanki vandens riešutui augti, o tai neleistų jam invazyviai išplisti.
„Kad mums pasisektų galim pasakyti tokį vieną užkeikimą. Žinote kaip vadinasi lotyniškai šitas augalas? Sakyčiau kaip samurajus koks šūkis – Trapanatans trapanatans“, – teigia Ž. Žitkus.
