Apie tai tv3.lt portalo laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė.
Ponia Inga, kaip darbuotojai pajuto šį pandemijos laikotarpį, nes turbūt yra žmonių, kuriems labai sunkiai sekasi išgyventi, ar ne?
Be tų įvairių problemų, kurias ne vieną kartą mes jau vardijome, nemažai darbuotojų per paskutinius pandeminius metus prarado pajamas, nemažai jų prarado darbą. Dabar kas jaučiasi paskutiniu metu, tai ypatingai didžiulis padidėjęs emocinis fonas. Darbuotojams yra be galo emociškai, psichologiškai sunku.
Viena vertus yra visos pandeminės karantininės priemonės, kurios verčia tave būti namuose. Kita vertus, darbas namuose susieja ne tik su darbu, bet ir su namuose esančiais vaikais, kuriems reikia padėti dar ir mokytis nuotoliniu būdu. Ir trečias dalykas yra tie darbuotojai, kurie privalo eiti į darbą, nepaisant to, kokia yra padėtis, nes jie privalo užtikrinti mums visas būtiniausias produktų grandines, kad mes turėtume tiek maisto, tiek kitų prekių.
Visa gamyba nuolat veikė per pandemiją, tai tie darbuotojai susiduria su didžiausiu spaudimu ir stresu, nes turi kontaktuoti su daugybe žmonių ir taip didina galimybę užsikrėsti. Tai, ką mes dabar jaučiame ir matome, kai kalbame su darbuotojais, tai iš tiesų tas padidėjęs emocinis fonas, kurį vargu, ar galėsime numalšinti per tiesiog vieną ar dvi savaites.
Ponas Vidmantai, gal iš tikrųjų, ypač šį pavasarį, verslui gali būti sunkiau ir mes galime vis dažniau išgirsti apie tam tikrus įmonių bankrotus arba apie tam tikrus atvejus, kada įmonės tampa nemokios ir negali atsiskaityti su darbuotojais? Gal jums plačiau žinoma šita situacija?
V. Janulevičius: Aš manau, kad pavienių atvejų yra visose srityse. Aišku, dauguma yra smulkesnėse įmonėse, nes vidutinė įmonė jau skaičiuojama nuo 50 iki 250 darbuotojų ir kiekvienoje toje įmonėje yra žmogus, atsakingas už personalą. Ir be abejo, jei yra žmogus, atsakingas už personalą, tai tikrai tikiu, kad 99 procentai visų įstatyminių aktų yra vykdomi.
Ten, kur nėra žmogaus atsakingo už personalą, kuris išmano teisinę sistemą, o vadovauja direktorius, galbūt ir gali būti daugiau nusižengimų. Bet vėlgi, manau, kad tai yra tik pavieniai atvejai. Su vidutinėm ir stambiom įmonėm kaip tik manau, kad viskas yra tvarkoje, nes ten yra struktūra, atsakingi asmenys, kurie neįvykdžius tam tikrų įstatymų bus patraukti į administracinę atsakomybę. Ir aš manau, kad tai labai sudrausmina.
Didžiosiose įmonėse mes jokių nusiskundimų negirdėjom, bet matom didžiąsias įmones leidžiančias savo asmeninius pinigus, kadangi jos nepatenka jokiom paraminėm schemom. Jos leidžia savo pinigus ir testuojant, ir vakcinuojant žmones. Vėlgi ta pati pramonininkų konfederacija pandemijos pradžioje surinko virš 400 tūkstančių eurų ir išdalino visoms ligoninėms dovanų apsaugos priemonių, dar tada, kai jų trūko Lietuvoje.
O kalbant apie žmones, tai tikriausiai darbdaviai irgi galėtų pasakyti, kad kiekvienoje įmonėje, kur yra tūkstančiai darbuotojų, kiekvienu atveju mes turime žmonių, kurie nusikalto, apsivogė, neateina į darbą, girtuokliauja ir visa kita.
Bet manau, kad čia reikėtų kalbėti daugiau kaip visumai ir raginčiau net ir ponią Ingą kalbėti taip, kaip kažkada praėjusio amžiaus pradžioje du švedų darbdaviai susitarė su švedų profsajungomis ir tas įstatymas galioja iki šių dienų šimtą metų. Čia yra bendras reikalas surasti tuos sprendimus. Visi dirbame tam, kad sukurtume didesnį gėrį Lietuvoje, kad mūsų žmonės gautų didesnį atlyginimą ir kad būtume konkurencingi. Nes jeigu padarysime tikrą komunizmą, kurio link ėjo kai kurios šalys ir mes tame tarpe, praeityje būdami vienos didelės šalies sudėtyje, tikiu, kad neprieisime, tiesiog praradome konkurencingumą ir sustojome.
Manau, kad komunizmo nesinori daryti ir prie jo negrįšime, ar ne, ponia Inga? Ar komunizmą norite padaryti?
I. Ruginienė: Kodėl visą laiką komunizmas yra vartojama kaip negatyvi sąvoka? Kodėl apie tai nekalbama kaip apie lygybės sąvoką? Mes kalbame apie didžiulį skurdą, apie pajamų nelygybę, daug daug tokių dalykų, bet niekas nekalba apie tai, kad iš tikrųjų žmonės pagaliau galėtų gerai gyventi, vienoda pareigybė ir vienodas darbas uždirbti vienodai, o ne pagal tai, kaip darbdaviui norėsis.
Kažkodėl darbdaviai visą laiką nori tą modelį padaryti negatyvų. Visą laiką yra primetamos visokios laisvės, laisvė rinktis, laisvė būti laisvai samdomu darbuotoju. Tačiau pati lygybė ir komunizmo sąvoka dar yra asocijuojama su socialinėm garantijom, viešų paslaugų prieinamumu ir tuo, ką iš esmės kiekvienas gyventojas privalo turėti. Tai visai taip nenuvertinčiau ir iš tikrųjų keisčiau požiūrį, eičiau labiau į kairę pusę nei į liberalią.
Vis dažniau pasigirsta kalbų, kad galėtų būti keturių dienų darbo savaitė. Teko girdėti jus, ponia Inga, sakančią, kad anksčiau turėjom ir dvylikos valandų darbo dieną ir buvo norma. Po to buvo pereita prie aštuonių valandų, tai kodėl gi negalėtų būti keturių dienų darbo savaitė? Ponas Vidmantai, kaip žiūri pramoninkai į šitą dalyką? Įmanoma keturių dienų darbo savaitę padaryti, daug nuostolių jums tai pridarytų? O gal kaip tik naudos būtų?
V. Janulevičius: Pirmoje eilėje, aš aišku nustebau išgirdęs ponios Ingos samprotavimus. Tai tikriausiai mūsų noras būtų gyventi kokioje nors komunistinėje Kuboje arba kitoje komunistinėje šalyje, bet ne Amerikoje. Amerikoje kapitalizmas visgi įrodė savo našumą ir ten didžioji dauguma žmonių gyvena geriau, nes yra sąvokos priimtinos žmogui ir galimybės gyventi ir yra sąvokos nepriimtinos. Tai vieni gyvena skurde, vis dalindami turtą vargšams, o kiti džiaugiasi kapitalizmo lobiais.
Tai šioje vietoje aš tikrai nepritariu ir nemanau, kad tai yra ateitis, nes žmogus taip sukurtas, ir pasaulis taip sukurtas, kad idealios tvarkos nėra, o tie, kas dirba, turi gauti ir uždirbti. Čia yra faktas. Ar tai būtų darbuotojas, ar tai būtų savininkas, ar tai būtų įmonės vadovas ir taip toliau.
Kalbant apie keturių dienų darbo savaitę, aš manau, kad tai priklauso nuo srities. Jei mes kalbame apie gamybą, kuri yra nepertraukiama ir nuosekli, tai turėti keturių dienų darbo savaitę užaugintų kaštus. Vadinasi, mes ko gero prarastume savo konkurencingumą ir tuomet pati Lietuva riedėtų į apačią, arba Europos Sąjunga riedėtų į apačią.
Kalbant apie administraciją, kuri priklauso nuo intelektinio ir protinio žmogaus darbo, aš manau, kad čia gali būti ir keturios, ir trys darbo dienos. Iki praeitos krizės esu matęs daugelyje Baltijos šalių, kai visi turėjo keturių dienų darbo savaitę, tiesiog penktadienis, šeštadienis, sekmadienis buvo laisvi, nes žmonės įvykdydavo savo planus, savo pardavimus. Ir čia aš galiu pasakyti, kad jei yra nustatyti planai ir jeigu darbuotojas, net ir būdamas namuose, įvykdo tuos nustatytus planus, tai aš manau, kad gali būti ir tos keturios dienos. O pailsėjęs tas tris dienas, daugiau praleidęs su šeima, kitas keturias savaitės dienas jis praleis žymiai efektyviau.
Bet vėlgi, reikia žiūrėti. Visiems įvedus keturių dienų darbo savaitę, manau, kad būtų krachas, užaugtų mūsų savikaina, tuo tarpu Azijos šalys vėl pradėtų daugiau eksportuoti, vėl būtų prekybinis disbalansas ir mes būtume priklausomi nuo visų kitų.
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
