Politologą TV3 Žinių „Dienos komentare“ kalbino žurnalistas Vladimiras Laučius.
Kaip jums atrodo, ar galimi kokie nors pasienio incidentai su Baltarusija? Ar galimos kokios nors provokacijos Lietuvos teritorijoje?
Žinant šio režimo įdirbį ir reputaciją, tai prognozuoti labai konkrečiai neįmanoma iš principo, kas reiškia, kad nereikia atmesti tokios galimybės. Vakar vykusioje savo spaudos konferencijoje, kaip tą daiktą bepavadintum, Lukašenka irgi užsiminė, kad jeigu čia mes anksčiau sulaikydavom kontrabandą, narkotikus ir migrantus, tai dabar jums paleisim ir gaudykit. Tai čia vėlgi gal netiesioginis, bet užsiminimas, kad kažkas tokio netikėto gali būti. Nebūtinai tai įvyks ir bus, bet ruoštis reikia. Čia, kaip sakoma, tikėkis geriausio, bet ruoškis blogiausiam.
Ar Rusija įsitraukė į šį oro erdvės karą?
Lietuvoje mažų mažiausiai niekas neabejoja, kad Rusija visąlaik buvo įsitraukusi tikrai, bet greičiausiai net ir organizuojanti visus tuos dalykus. Aišku, tai nėra taip lengva tiesiogiai įrodyti, bet pats faktas, kad po to, kai Europa uždarė erdvę Baltarusijos orlaiviams, rusai staiga uždaro Prancūzijos orlaiviams, kelia mažų mažiausiai įtarimų, kad ryšys tarp šitų įvykių yra.
Kaip jūs vertinate Lietuvos ir Europos Sąjungos atsaką?
Atsakas yra toks europinis, galima būtų pavadinti. Tai yra ieškant konsensuso, ilgai derantis ir priimant mažiausiai bendrą vardiklį, kas dažnai nebūtinai reiškia patį efektyviausią ir geriausiai veikiantį atsaką. Čia jau tokia pakankamai sena problema Europos ir Vakarų bendrai, bet kol kas turim, ką turim. Tai, kad Europos Vadovų Taryba per dieną iš esmės sureagavo į lėktuvo pagrobimą, jau buvo gera žinia. Tai vienas klausimas, kaip greitai mes reaguojam ir kokiomis priemonėmis reaguojame, ir antras klausimas turbūt, ar tos priemonės duoda rezultatų.
Tai kol kas tų rezultatų dar tiesiogiai taip nesimato, nors Europa visąlaik, aišku, buvo orientuota į tą ilgojo laikotarpio veikimą. Tik problema čia ta, kad diktatoriai – Lukašenka, Putinas – dažniausiai galvoja trumpojo laikotarpio terminais ir atsiranda toks, kaip pasakyti, netgi laiko tarpas – norėdami pasiekti trumpalaikių tikslų diktatoriai juos pasiekia čia ir dabar, žiūrėdami į ilgalaikę perspektyvą vakariečiai, europiečiai atsilieka žingsniu, po to jau dviem žingsniais, paskui jau trimis žingsniais turbūt nuo to, ką daro diktatoriai. Šitą problemą reiktų kažkaip spręsti.
Visą pokalbį žiūrėkite siužete, esančiame straipsnio pradžioje.
