Kokios gi Joninės be paparčių? Jų mūsų šalyje auga 24 rūšys, o kai kurios itin retos, jas ir miške įžiūrėti sunku.
Nors vos kelių ar keliolikos centimetrų aukščio augalas gali atrodyti tarsi apsipylęs žiedais, tai tik susiformavę sporos. Jomis dauginasi ir įspūdingi didieji jonpaprčiai ir mažieji papartėliai – varpeniai. Tad jei neradote paparčio žiedo, nenusiminkite – paparčiai tiesiog negali žydėti.
„Jų tos sporifikuojančios varputės yra šiek tiek panašios į žiedus, bet nemanau, kad tą varpenį kas nors pamato, nes jis 5–6 centimetrų aukščio. Žolėse jei keturiomis vaikštai, gali surast tokį papartėlį“, – sako botaninių kolekcijų kuratorius Kęstutis Obelevičius.
O Botanikos sode Kaune sukauptoje kolekcijoje – beveik 40 vietinių ir atkeliavusių iš įvairių kraštų paparčių rūšių. Kai kurie nei išvaizda, nei pavadinimais neprimena įprastų paparčių.
„Kiti net neatrodo kaip paparčiai ir jei žmogui parodytum, jis net nepatikėtų ir apšauktų šarlatanu. Tie pavadinimai genčių gražūs, daugelis sudaryti iš paparčio vardo – blužniapapartis jonpapartis, bet kiti turi jau visai atskirus pavadinimus kaip kalnarūtė, driežlėlė, šakys“, – teigia kolekcijų skyriaus vadovas Arūnas Balsevičius.
Paparčiai – seniausi mūsų planetos augalai, kuriems daugiau kaip 400 milijonų metų. Skaičiuojama, kad pasaulyje jų yra apie 10 tūkstančių rūšių – nuo visiškai miniatiūrinių vos kelių milimetrų iki primenančių didžiules palmes. Tiesa, kadaise itin mėgti lietuvių, dabar jie vis rečiau puikuojasi darželiuose ar namuose. Botanikai sako, be reikalo.
„Jį verta auginti mūsų gėlynuose, žinoma, parinkus jam tinkamą vietą ir kompanionus pavėsio augalus – galima įsirengti pavėsingas gėlių lysves, kokias mes pernai įrengėm Kaune, ir džiugina akį ir mums, ir lankytojams“, – aiškina A. Balsevičius.
Ir jei paparčiai iš gėlynų nyksta, tai gurmanų lėkštėse atsiduria vis dažniau. Štai jei stambialapio šakio šakniastiebius žmonės valgė nuo senų senovės, iš jų sutrintų miltų kepė paplotėlius, tai pastaruoju metu ieškodami naujų skonių vis dažniau mėgaujasi ir jaunais paparčių ūgliais, kol dar lapai susisukę į spiralę. Tik būtina juos termiškai apdoroti, kitaip jie labai nuodingi.
„Kol kelminis papartis būna neišsivyniojęs, toks spiralės formos lapelis, sako, kad valgomas – nebandžiau. Japonai, tarkim, augina stambialapį šakį, tokį papartį, kurio pas mus pamiškėse pilna, su vienu dideliu lapu, tai jaunus ūglius, kol jie dar neturi chlorofilo, tokie balti, juos vartoja kaip šparagus“, – pasakoja K. Obelevičius.
Paparčiai turi ir daug sveikatinančių savybių – iš jų paruošti kompresai padeda nuo skausmo, uždegimų, skatina žaizdų gijimą. Iš paparčio lapų nuoviro daromos vonelės kojoms. Tiesa, kurie paparčiai gydo, o kurie maistingi – geriausia pasitarti su specialistais, mat daugelis paparčių rūšių net labai nuodingos.
