Deja, realybė – negailestinga, mat benamių šunų daug daugiau nei žmonių, norinčių juos priglausti. O užrakintuose namuose ar aptvaruose likusių šunelių likimas beveik visada toks pats – jie miršta iš bado.
Išlaisvintas Tsyrkuny kaimas netoli Charkivo. Nors daug infrastruktūros ir gyvenamųjų namų sugriovė okupantai, žmonės ten vis dar gyvena. O kartu – ir šimtai apleistų benamių šunų, kurie tiesiog klaidžioja gatvėmis.
„Kai kuriuos išveždavome iš kiemų. Tačiau visi dabar būriais bėgiojantys šunys turėjo šeimininkus. Jie gyveno žmonių kiemuose. Kažkas evakavosi, nepasiėmė šuns, paliko jį gatvėje. Žinome nemažai žmonių, kurie su kaimynais susitarė, kad pamaitins jų šunį, siuntė jiems pinigus. Tačiau kai kurie kaimynai po savaitės išvažiavo, išvarė šunis į gatvę, o pinigus ir toliau gaudavo“, – pasakoja kinologas Pavel Khramtsov.
Gatvėmis bastosi ir paprasti kiemsargiai, ir veisliniai keturkojai. Prasidėjus karui žmonės paliko net tuos, už kuriuos užsienyje paklojo didžiules sumas pinigų. Tačiau visai nesvarbu, ar jie veisliniai, ar ne – jei gyvūnams pavyko išgyventi, visi iki vieno – išvarginti karo.
„Padariau išvadą, kad daug kas paliko šunis gatvėje. Taip šunys turi daugiau galimybių išgyventi. Matėme, kaip šunys miršta aptvaruose – be vandens, be nieko. Ar tiesiog uždarytuose namuose“, – kalba kinologė Svetlana Bucharina.
Savanoriai kinologai keliauja per kiemus ieškodami paliktų šunelių. Apie juos praneša vietiniai gyventojai – daugelis jų ir patys maitina keturkojus. O ir patys šeimininkai, išvykę iš kaimo, susisiekia su savanoriais ir prašo gelbėti jų gyvūnus.
Kinologams tenka daug iššūkių įveikti – net ir per tvoras lipti.
Savanoriai atskleidžia, kad visi šunys reaguoja skirtingai – vieni yra gana ramūs, prislėgti nuolatinių sprogimų ir ilgos izoliacijos. Dabar jiems tiesiog trūksta žmogaus ir dėmesio.
„Mus įspėjo, kad šuo yra labai agresyvus, saugo teritoriją. Įėję pamatėme tokią galvą, o šuo atrodė kaip kilimas, užmestas ant lazdos – oda ir kaulai. Ji lipo bučiuotis ir glaustytis. Ji matė gyvus žmones ir išsinėrė iš šios grandinės“, – kalba Pavel.
O kiti yra agresyvūs. Jų sugauti be masalo ir kinologų įgūdžių – neįmanoma. Deja, tokių keturkojų vietiniai gyventojai bijo, todėl jų likimas negailestingas – šunys tiesiog miršta iš bado. O kinologas pasakoja, kaip tokius gyvūnus sugauti.
„Reikia paimti konservus į ranką, užsidėti ant rankos kilpą, o tuo metu, kai šuo ėda, reikia ją užmesti ir suveržti. Šunys – labai protingi, todėl reaguoja gerai“, – aiškina Pavel.
Gyvūnai evakuojami iš vietovių, kurias nuolat apšaudo okupantai. Keturkojai mikroautobusais vežami į Charkivą. O iš ten keliauja po visos Ukrainos prieglaudas, iš kurių juos pasiima naujieji šeimininkai.
„Padedame atlikti sterilizaciją, taip pat su veterinarine priežiūra. Rūpinamės, kad jie socializuotųsi – svarbu, kad žmonės su šiais šunimis jaustųsi gerai. Yra du pagrindiniai dalykai: šuo turi leistis vedžiojamas ir imti skanėstą iš rankos“, – kalba šunų ekspertas Sergej Škot.
Būna ir taip, kad šunų prižiūrėtojai naujuosius šeimininkus randa pakeliui į prieglaudą. Tačiau taip nutinka su mažesnių veislių šuneliais, mat jie labai paklausūs. Tačiau yra išimčių.
„Iš šio Tsyrkuny kaimo išsivežėme pitbulį, kurio visi bijojo – manė, kad jis juos papjaus. Žmonės tikrai pabėgo, o jis bėgo paskui. Paaiškėjo, kad jis tiesiog norėjo žaisti. Dabar jis – puikus partneris, gyvena kikboso trenerio šeimoje“, – sako Sergej.
O šunelis, pravarde Laputė, taip pat ištraukė laimingą bilietą. Ji, skirtingai nei likę keturkojai šioje priekaboje, išvyks į užsienį.
Savanorė iš Vokietijos, pamačiusi šunytę, užsimanė ją parsivežti namo.
„Ši, kaip mes ją praminėme, Laputė, pribėgo prie vokietės, ėmė ją glamonėti, dėti ant jos letenas. Vokietė ją pabučiavo, apkabino, padarė krūvą nuotraukų. Tai su kažkuo maišytas haskis. Ausytės – smailios, uodegėlė – riesta“, – kalba Pavel.
Savanoriai iš pavojingų teritorijų evakuoja įvairių veislių šunelius, tad dabar kiekvienas gali priglausti net ir grynaveislį augintinį ir suteikti jam naują, laimingą gyvenimą. Tačiau paliktų gyvūnų skaičius, deja, vis dar gerokai viršija norinčiųjų juos pasiimti namo skaičių.
