Jei Vakarų pozicija išliks principinga, iš Lukašenkos režimo galime tikėtis pačių brutaliausių veiksmų.
Lietuvoje šį sekmadienį lankėsi NATO generalinius sekretorius ir Europos komisijos vadovė, sakykite, kokie šio vizito prasmė?
Politiškai tai yra pakankamai svarbus gestas, rodantis, kad Europos Sąjunga ir NATO koordinuoja veiksmus, kurie yra susiję su migracijos krizę, o tiksliau – hibridinės atakos valdymu.
Ne visada Europos Sąjunga ir NATO taip glaudžiai koordinuoja veiksmus, tai politiškai ganėtinai svarbus signalas ir tai leidžia tikėtis, kad ir priemonės, kurios bus taikomos, jos apims abejas organizacijas tada, kai tai bus efektyviausias įmanomas kelias.
Tai reiškia, kad tai tik padrąsinimas? Jokių esminių problemų neaptarė?
Taip, pirmiausia tai yra padrąsinamas politinis gestas, kuris tikrai buvo pastebėtas ir Kremliuje. Vienas iš tikslų, kurį kelia sau Rusija, visuomet, kai tai yra susiję su įvairaus pobūdžio hibridiniais išpuoliais prieš Vakarų šalis, tai yra kiek įmanoma, labiau jas skaldyti.
Parodyti, kad atskiros valstybės NATO ir Europos Sąjungos kontekste turi netapačias pozicijas. Toks bendrumo demonstravimas yra tiesioginis atsakas tokiems bandymams.
Ateina šalčiausias metų laikas. Jūsų prognozė, ką Aleksandras Lukašenka sugalvos per gruodį ir sausį nuveikti Lietuvos ir Lenkijos pasienyje?
Deja, bet jis turi pakankamai daug priemonių ir toliau tęsti šią ataką. Nežinome, kiek tiksliai migrantų gali būti Baltarusijoje, bet dažniausiai minim skaičiai peržengia 10 tūkstančių ribas arba yra netoli 10 tūkstančių.
Tai rodo, kad jei Vakarų pozicija išliks principinga, jei bus pritaikytos sankcijos, iš Lukašenkos režimo galime tikėtis pačių brutaliausių veiksmų įskaitant tolesnį žmonių stūmimą Europos Sąjungos link.
Dabartinėmis oro sąlygomis gali būti tai gali būti dar tragiškiau nei buvo iki šiol.
Ko tada imsis Europos Sąjunga?
Mes matėme skirtingas trajektorijas – vieną vertus toliau spausti, kitą vertus ieškoti sąlyčio taškų, bent jau iš atskirų Europos Sąjungos valstybių. Aišku, tai yra susiję su Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučiu Lukašenkai.
Nepanašu, kad tai duotų labai apčiuopiamą, aiškų rezultatą. Galbūt matysime tam tikrą progresą, bet, ko gero, tos dvi trajektorijos gali išlikti. Svarbu, kad visi veiksmai, kurie būtų priimami, būtų visų 27 valstybių pozicija ir neatsirastų prielaidų manyti, kad bandymas skaldyti Europos Sąjungos valstybes gali atnešti šiokį tokį rezultatą.
Ar po to skambučio Aleksandrui Lukašenkai sušvelnėjo Vakarų pozicija Lukašenkos režimo atžvilgiu?
Savaime ne, nes Vakarų pozicija išreiškiama įvairiais dokumentais, kurie reikalauja plataus sutarimo. Tas sutarimas atsispindėjo sankcijų politikoje, tolesniame spaudime ir Lukašenkos režimo nepripažinime.
Esminės linijos nėra pasikeitusios, bet tam tikri taktiniai dalykai – įskaitant kaip megzti dialogą, jei jį megzti su Lukašenkos režimu, gali kisti. Mes matome, kad Europos Sąjunga kalba apie techninio lygmens dialogą su Minsku.
Jūsų manymu, ar bus sankcionuota „Belavija“ ir ar bus neperkelti 2 tūkstančiai migrantų?
Panašu, kad Europos Sąjunga nesutinka su tuo, jog buvo tartasi dėl 2 tūkst. ar kito skaičiaus asmenų. Tai būtų sunku tikėtis, kad toks „sprendimas“ galėtų būti įgyvendintas.
Norėtųsi manyti, kad toks kompanijos – tiesiogiai susijusios su režimu kaip „Belavija“, būtų sankcijų sąraše nepaisant to, kad išreiškė ketinimus neįleisti į lėktuvus ar neregistruoti asmenų iš tų šalių, iš kurių migrantų srautai yra patys didžiausi.
Kitaip tariant, kad tai nebūtų pakankamas argumentas, ypatingai teisiniame vertinime, traktuoti, kad „Belavija“ tarsi nedalyvauja tuose procesuose, nes akivaizdu, kad atsieti ją nuo režimo veiksmų yra neįmanoma.
Tai kokia prasmė buvo to skambučio?
Galėjome matyti, kad tų asmenų, esančių pasienio ruože skaičius buvo linkęs mažėti, bet akivaizdu, kad tas skambutis nėra panacėja ir negalėtų artėti panacėjos link, nes situacija išlieka problematiška, o Lukašenkos režimas toliau nenuspėjamas.
Pasikalbėjimų su juo vieno, dviejų, o gal ir trijų tam, kad situacija išsispręstų – tikrai nepakaks.
Kaip suderinamos mąžtančios lėšos gynybai ir strateginė Europos autonomija?
Svarbu kad, jei Europa siektų strateginės autonomijos, sektų to praktiniais veiksmais. Apie tai dažnai kalba ir Jungtinių Valstijų lyderiai sakydami, kad taip – mes už tai, kad Europa atliktų didesnį vaidmenį, mes už tai, kad europiečiai būtų savarankiškesni, pajėgesni priimti sprendimus, susijusius su užsienio saugumo politika.
Bet dažniausiai tai reiškia investicijas į gynybinių pajėgumų susikūrimą. Mes matome, kad dabartinė ar naujoji Vokietijos vyriausybė savo koalicijos susitarime turi įdomią formulę – sako, kad išleis 3 proc. nuo BVP, bet ne tik tai gynybai, bet ir diplomatijai bei bendradarbiavimui.
Kitaip tariant, taip šiek tiek tolstama nuo įsipareigojimo skirti 2 proc. gynybai, kuris yra sutartas NATO. Jie išplečia tą formulę, bet kaip ji atsispindės praktikoje, kol kas sunku pasakyti.
Visą pokalbį žiūrėkite reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
