Apie tai naujienų portalo tv3.lt aktualijų laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius ir virusologas profesorius Saulius Čaplinskas.
Ar savivaldybės yra paliktos vienos, ar Sveikatos apsaugos ministerija prisideda prie to, kad Lietuvoje vakcinacijos lygis būtų vis didesnis?
S. Čaplinskas: Mano supratimu, kiek jos gali, tiek jos daro – vienos daugiau, kitos mažiau. Pagrinde daro ką? Didina skiepų prieinamumą, bet kai eina kalba apie priimtinumą, tai jau seniai laikas, kad būtų aišku, kur yra tie komunikacijos lyderiai, kurie gali kvalifikuotai atsakyti į žmonėms rūpimus klausimus apie skiepus. Ir dar daugiau – kuriais žmonės pasitiki, kurie yra autoritetai.
Tai iš vienos pusės, savivaldybės galbūt galėtų identifikuoti tokius autoritetus, bet galbūt jiems irgi trūksta žinių. O kur yra tas autoritetas, kuris gali nacionaliniu mastu apjungti skiepų klausimus ir mokyti, padėti tiems lyderiams? Jeigu ministras tokio neturi, reiškia pats turi imtis to vaidmens. Dabar to nėra.
Kai praeitą savaitę man teko bendrauti su Pasaulinės sveikatos organizacijos virusologais, tai seniai apie tą patį šnekam – tokie pakilimai ir toliau bus, ir bus dar ne vienus metus, kol absoliuti dauguma vienaip ar kitaip neįgis imuniteto.
Seniai aišku, kad jei dvejonės jau pasisėjo žmogui, jei jis dvejoja pasiskiepyti ar ne ir dar gauna tokią prieštaringą informaciją, tai paprasčiausiai jis ir nepriima tos žinutės – ypač iš žmogaus, kuriuo nepasitiki. O jeigu dar ta žinia miglota, tai ir turim tą situaciją. Nėra priimtinumo – jeigu atveži vakciną iki durų, dar nereiškia, kad tas duris kas nors atidarys.
Tikėtasi, kad kai bus įvestas galimybių pasas ir jo ribojimai, bus bent jau iš dalies suvaldytas viruso plitimas, tačiau kol kas atrodo, kad savivaldybės vis „juoduoja“. Mere, kaip yra Jonavoje? Žmonės sąžiningai laikosi ribojimų, ar kaip tik nenorima jų laikytis?
M. Sinkevičius: Visko būna. Aišku, kad yra ir dalis nepatenkintų, dalis neturi galimybių paso ir nepatenka ten, kur norėtų patekti. Yra norinčių apeiti sistemą, visko matome ir socialiniuose tinkluose. <...> Kažkokių šokiruojančių incidentų, galbūt dėl to, nes esame mažesnė bendruomenė, vieni kitus daugiau ar mažiau pažįstame, neturime, bet visko yra. Ir nepasitenkinimo, ir piktinimosi, ir burnojimo ant valdžios.
Esu ir asmeniškai turėjęs savų incidentų. Vasaros pabaigoje atidarėme dviračių taką, prie manęs atidarymo metu eina vos ne muštis pilietis ir klausia manęs, kodėl aš jam draudžiu dirbti, nes jis nesiskiepijo, nesiskiepys ir dėl to jam darbdavys pareiškė kažkokių pretenzijų. Bet jis traktuoja, kad būtent meras jam uždraudė dirbti. Žmonių akivaizdoje vos ne stumdomės ir aiškinamės santykius, nors žmogus akivaizdžiai buvo neblaivus.
Tų emocijų ir neigiamų psichologinių būsenų yra, ir jos atsikartoja savivaldybėse, nesvarbu nuo jų dydžio. Norėtųsi, kad tai pasibaigtų, bet akivaizdu, kad gali kliautis utopiniais modeliais, bet visi dirbame nusiėmę rožinius akinius ir laukiame, kada tai pasibaigs, dedame pastangas ir nepuolame panikuoti. Nieko čia labai nepakeisi, neturime tam instrumentų.
Kaip jums atrodo, ar reikėtų savivaldybes skirstyti ir taikyti joms ribojimus pagal sergamumą?
M. Sinkevičius: Situacija taip dinamiškai keičiasi, kad tuoj visi būsim juodi ir gyvensim tik prisiminimais apie žalias, geltonas ir raudonas spalvas. Kai būsim visi juodi, nebebus lūkesčių, kad kažkas gali turėti kažkokį laisvesnį gyvenimo būdą savo savivaldybėje nei kaimynas.
Panašu, kad einame į tą „pajuodavimą“ ir matyt, kad tai transformuosis į kažkokius socialinius suvaržymus. Dabartinės situacijos kontekste kalbėti, kad gali būti kažkokie atlaisvinimai arba lengvesnis socialinis gyvenimas, pamirškime šias kalbas.
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
