Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo atsargos pulkininkas, buvęs Lietuvos karinės žvalgybos vadas Gintaras Bagdonas ir Estijos Tarptautinio gynybos ir saugumo centro (ICDS) studijų vadovas Tomas Jermalavičius.
Rusijai šiuo metu nesiseka Ukrainoje, bet Vakaruose tvyro baimė, kas bus, jeigu Rusija iš tiesų bus įspęsta į kampą?
G. Bagdonas: Putino kariuomenei nesiseka ne tik šiuo metu, bet ir nuo pat pradžių. Visi jo žingsniai yra paremti būtent desperacija. Ukrainiečių iniciatyvos perimimas privedė prie to, kad jis arba turi pasiduoti, arba ne. Tai jis dar bando mobilizacija išsaugoti situacija kovos lauke, o jo žodžiai, kad „aš neblefuoju“, reiškia, kad jis blefuoja. Jis naudoja šantažą prieš Vakarų šalis, kad sustabdytų pagalbą Ukrainai.
Bet ta pagalba vyksta ir šiuo metu yra nesustabdoma. Ar jūsų požiūriu, galima kažkaip išgąsdinti Vakarus?
G. Bagdonas: Branduolinis ginklas yra skirtas atgrasymui. <...> Niekas neturi suabejoti, kad Vakarai turi planą, o Putinas savo ruožtu spaudžia save į kampą.
Pone Jermalavičiau, Putinas spaudžia save į kampą, tačiau žiurkės, spaudžiamos į kampą, dažniausiai tampa labai agresyvios, o tai gąsdina Vakarus. Jūsų požiūriu, kaip gali klostytis situacija, jeigu Rusija iš tikrųjų bus kampe?
T. Jermalavičius: Strateginėse studijose man vieną kartą teko pastebėti gerą vieno akademiko frazę, kad niekas negali sau leisti įvaryti branduolinę valstybę į desperaciją. Desperacijoje tokios valstybės – ypatingai autoritariniai, totaliriniai režimai – tampa labiau nenuspėjami ir labiau linkę daryti apsiskaičiavimus ir katastrofines klaidas.
Vis dėlto, net jei tai ir yra blefas, į jį reikia atsakyti rimtai. Matome tą strateginę komunikaciją iš Vakarų pusės, kurios anksčiau nebuvo, primenant, kad Aljansas taip pat yra branduolinis Aljansas, ir kad branduolinio ginklo panaudojimas Ukrainoje, o juo labiau prieš NATO visiškai pakeistų šio konflikto pobūdį ir eigą.
Be jokios abejonės, baimė dėl galimos eskalacijos ir branduolinio karo egzistuoja visuomeniniuose ir politiniuose sluoksniuose. Tą baimę kultyvuoja Putino režimas, bet kol kas retoriškai. Jokių praktinių žingsnių nėra. Bet iš tiesų bandoma kultyvuoti tai, ką aš vadinu refleksyvia kontrole. Bandoma transformuoti baimės refleksą į kažkokius politinius žingsnius arba politinių žingsnių stoką, susilaikymą.
Grėsmė yra suvokiama, rizika yra laikoma kaip truputį padidėjusi. Dėl to tai reikalauja strateginės komunikacijos, įspėjant Putiną, kuris yra pagrindinis sprendimų priėmėjas, kad toks drastiškas žingsnis būtų jo paties pabaiga.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
