Apie tai portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė ir Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka.
Ministre, kam prireikė tos naujos išmokos? Kodėl nebuvo galima tiesiog padidinti dabar esamų išmokų ta suma, kurią numatote skirti?
M. Navickienė: Mūsų apžvalgos ir tyrimai rodo, kad kuo toliau, tuo labiau vienišumas darosi papildoma socialine rizika. Tą matome lygindami skurdo rodiklius. Pavyzdžiui, skurdą patiriantys vieniši pensininkai patiria dvigubai didesnę skurdo riziką negu tie, kurie gyvena ne vieni. 47 procentai žmonių, kurie yra vieniši ir yra pensininkai patiria skurdo riziką.
Ir Vyriausybės programoje, ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prioritetuose yra mažinti tą skurdo riziką ir pradėti norime nuo tų visuomenės grupių, kurios patiria didžiausią skurdą. Vieniši pensininkai yra būtent ta visuomenės grupė ir manau, kad šitos išmokos atsiradimas iš dalies pradeda spręsti tų žmonių atskirties problemą.
Pone Lazutka, ar iš tikrųjų galima tikėtis, kad nuo 28 eurų tas skurdo rizikos rodiklis sumažėtų?
R. Lazutka: Skurdo rizikos rodiklis būtent tarp tų, kurie yra vieniši, ne visos Lietuvos. Jie sudaro tam tikrą grupę ir Lietuvos gyventojų vidutinis skurdo lygis nelabai pasikeis ir tai yra suprantama. Sakyčiau, kad ne tiek aktualu dabar žiūrėti, koks bus poveikis skurdo lygiui, nes kai kurie žmonės gauna labai mažas pensijas – 250 eurų, 280, tai jeigu pridėsime tuos keliasdešimt, didelė dalis jų vis tiek nepasieks skurdo ribos, bet aišku, kad jų gyvenimas palengvės.
Čia būtų svarbiau žiūrėti, kiek žmonės išleidžia toms fiksuotoms išlaidom ir kokią dalį jų valstybė imasi kompensuoti. Žinome, kad yra kompensuojama per būsto šildymo, per vandens tiekimo išlaidas. Tai į tą reikėtų žvelgti, bet tam reikia tyrimo. Aš negaliu pasakyti, kiek eurų reikia tokiems poreikiam patenkinti.
O bendrai visų gyventojų ar visų pensininkų skurdo lygio sumažinimui reikia žymiai didesnių pinigų. Mes buvome skaičiavę, kad jeigu mokėtume tą vadinamą bendrąją pensijos dalį, kuri dabar mokama iš valstybės biudžeto ir atkirstume iki minimalių vartojimo poreikių dydžio, tai tuomet reikėtų apie pusės milijardo. Tai čia visai ne apie tokio lygio sumas kalbama.
Ponia Navickiene, ar bus kaip nors tikrinama ar iš tikrųjų naujos išmokos prašytojai ar būsimi gavėjai tikrai atitinka tuos reikalavimus, kurie numatyti įstatymo projekte?
M. Navickienė: Nuo liepos 1-os jie turės teikti prašymus, kada ir įsigalioja išmoka. Pats išmokėjimo faktas įvyks šiek tiek vėliau, kai tik „Sodra“ bus apdorojusi tuos visus prašymus. Kažkokio labai didelio tikrinimo proceso kol kas tikrai nenumatome. Aišku, kai įgyvendinimas prasidės, galbūt pasimatys kažkokie papildomi aspektai į kuriuos reikės atsižvelgti, tačiau dabar manome, kad pakaks tų duomenų, kurie yra Registrų centre ir bus nurodomi prašymuose.
Jūs nesakote, kiek konkrečiai bus didinamos kitos pensijos, bet viešai esate užsiminusi, kad gali būti peržiūrimas bendras indeksavimo mechanizmas, kuris dabar yra įtvirtintas įstatyme. Gal galėtumėte paaiškinti, kaip norėtumėte ar planuotumėte keisti dabartinį indeksavimo mechanizmą?
M. Navickienė: Vienas iš modelių galbūt galėtų būti toks, kad spartesnis indeksavimas galėtų būti numatytas iki tam tikro skurdo rizikos lygio pasiekimo. Ir tada kai jis yra pasiektas, jis galėtų vėl būti kažkaip lėtinamas.
Yra keli variantai, kurie galėtų teoriškai būti svarstomi ir yra dabar teoriškai svarstomi, tai ieškosime tokio sistemiškiausio ir labiausiai atliepiančio į Vyriausybės programą ir esančią problematiką senyvo amžiaus žmonių ekonominėje ir socialinėje situacijoje.
Profesoriau, jeigu jūsų patarimo paklaustų ministrė ar Vyriausybė, kaip jūs siūlytumėte keisti dabartinį pensijų indeksavimą?
R. Lazutka: Mes turėtume žiūrėti į pensijas ne į kaip skurdo problemos sprendimą, bet į kaip gyvenimo lygio išsaugojimo instrumentą. Jeigu algos auga, tai turėtų proporcingai augti ir pensijos, kad pensijos neatsiliktų nuo algų augimo, nes čia turime žiūrėti, ne tik kaip į dvi visuomenės grupes.
Tas pats žmogus dirba, sulaukia pensijinio amžiaus, nustoja dirbti ir jo pajamos labai krinta. Tai nėra racionalu, paprastai žmonėms yra prasminga išlaikyti gyvenimo lygį ir visą savo gyvenimą, nepriklausomai nuo jo ekonominio aktyvumo. Neturėti tokio puotavimo laikotarpio, o po to labai kuklaus gyvenimo.
Pensijos turėtų būti indeksuojamos pagal atlyginimo augimą, bet čia yra problema susijusi su demografija. Jeigu mažės dirbančiųjų skaičius, tai palaikyti tam santykiui nebepakas pajamų įmokų. Mūsų dabartinė indeksavimo sistema buvo sukurta remiantis būtent tokia prielaida, kad „Sodros“ biudžetas nebūtų deficitinis net jeigu dirbančiųjų skaičius mažės.
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
