Kyjive dažnai aidi sirenos, ir taip kelis kartus per dieną. Jomis ir mobilios programėlės žinutėmis žmonės perspėjami dėl galimų raketų ar lėktuvų antskrydžių, tačiau dauguma sostinės gyventojų į tai reaguoja ramiai, tiesiog toliau dirba savo darbus ar tęsia pasivaikščiojimą.
Per metus laiko ukrainiečiai sako, kad priprato prie karo, matė tiek daug, kad jų jau niekas nebegąsdina: „Esame prie atminimo sienos kariams, kurie žuvo šių įvykių metu – okupacijos ir karo su Rusija.“
Gidė Ekaterina ekskursijoje pasakoja apie miesto istoriją ir dabartį. Moteriai tai reta proga pasidalinti savo žiniomis apie Kyjivą. Prieš tai šalį kaustė koronavirusas, o dabar karas, tad ekskursijos Kyjive ne tik retos, bet dar ir pavojingos. Gidė pasakoja nutikimą, kai vedant ekskursiją apie miestą Kanados žurnalistui, pradėjo kaukti sirenos.
Tuomet jie trumpam pasislėpė požeminėje perėjoje, tačiau po kelių minučių išėjo, pamanę, kad pavojaus jau nebėra. Tiesa, kaip tik tuomet ir nugriaudėjo didžiulis sprogimas.
„Išėję iš pėsčiųjų požeminės perėjos, vos spėjome žengti 7 žingsnius, kai išgirdome labai garsų sprogimą. Man atrodė, kad viskas nukris man ant galvos, visas dangus užgrius mus.“, – pasakojo Kijivo gidė Ekateryna Prokhorchuk.
O nubėgusi pasislėpti į metro, ji pamatė vaizdą, kuris ją sugraudino iki ašarų.
„Nusileidusi į metro, mačiau žmones su vaikais šokančius, dainuojančius, žaidžiančius šachmatais, filmuojančius, apsikabinusius ir palaikančius vienas kitą. Ką aš galiu pasakyti apie save, šis karas tikrai išmokė būti humaniškesniems vieni kitiems ir pakantesniems“, – tvirtino Ekateryna.
Bevaikščiojant pasigirsta oro pavojaus sirenos. Žmonės žiūri į telefonus, kuriuose programėlė praneša apie oro pavojaus pradžią ir pabaigą. Taip pat seka „Telegram“ kanalus, kuriuose detaliau pranešama, kad vyksta.
„Operatyviai pateikiama informacija ir mes visi suprantame, kas bus 23–24 dienomis, todėl visų kyjiviečių prašoma būti dėmesingesniais ir atkreipti dėmesį į pavojų ir sirenas ir eiti slėptis“, – sakė Ekateryna.
„Pripratom, pasakysiu, kad jau įpratom. Judam link priedangos, tačiau palengva“, – kalba gyventojai.
Buča – Kyjivo priemiestis. Jis vienas pirmųjų dar pernai vasarį patyrė putino okupantų žvėriškumą. Šioje stoties gatvėje ukrainiečių karinės pajėgos išdaužė rusų techniką, už tai jie pasitraukdami išžudė daugybę taikių žmonių. Dabar žmonės atstato savo namus, kurių šioje gatvėje sveikų neliko nei vieno.
Volodymyras rodo tanko bokštelio šarvą, kuris sprogimo metu pataikė į jo kiemą, kitas pramušė stogą.
„Tai jų šarvas, kai mūsiškiai bombardavo, visa tai skriejo ant mūsų namų. Gabalas bokštelio. Ir plokštė nukrito, kurios pakelti nėjo. Pamatą sudaužė ir atšoko, čia taip ir liko gulėti“, – pasakoja Volodymyras.
O rusai nesirinko, į ką šaudo.
„Čia mano kaimynas išėjo apsivilkęs kamufliažo spalvų striuke, jį snaiperis iškart į galvą nušovė“, – kalba Volodymyras.
Volodymyro kaimynė Larisa su siaubu prisimena, ką pamatė išėjusi iš slėptuvės po bombardavimo.
„Šalia rūsio rankų dalys mėtėsi. Kojos. Visa tai rašistų kūno dalys buvo. Jie buvo su kuprinėmis, ruošėsi paradui aktyviai, liemenės ant medžių visur. Tai buvo siaubas ir košmaras“, – pasakoja Larisa.
O dabar po išgyvento siaubo žmonės atstatinėja namus, tiki pergale ir keikia rusofašistus, pradėjusius šį karą.
„Skausmas liks visam laikui. Rašistai. Rusija mums neegzistuoja. Tai priešas, labai baisus, žiaurus priešas. Jie tai pajus, jiems viskas dar prieš akis, suprantate“, – tikina Larisa.
„Bus pergalė, bus. Mes tikim saviškiais. Savo vaikinais tikim, didvyriai jie mūsų, galima sakyti didvyriai. Jiems reikia nežinau ką, nors ir žūsta daug jų, tiesiog pačiam ašaros kaupiasi“, – kalba Volodymyras.
Metus kariaudami su okupantais ukrainiečiai sako dar labiau sustiprėjo ir tapo vieningesni. Jie kantriai atstatinėja savo sugriautą šalį, nors pavojus gresia kasdien.
