Kariai privalo perdarinėti mikroautobusus ir visureigius tam, kad greitai pavyktų išgabenti sužeistuosius. Specializuotų transporto priemonių kritiškai trūksta, tad kariai jas pasidaro įvairiausiais būdais, tačiau tokios transporto priemonės nėra saugios ir patikimos.
Vadimas nusprendė surinkti pinigų, kad galėtų nupirkti bent vieną šarvuotą greitosios pagalbos automobilį Charkive kovojantiems kariams.
Jis važiuja į liūdnai pagarsėjusius miestelius netoli Kijyvo – Gostomelį ir Bučą, kur rusų okupantai karo pradžioje pridarė daug žalos, žudė beginklius žmones. O pakeliui dviratininko laukia dar daugiau Ukrainos miestų. Abiem kryptimis jisai nuvažiuos iš viso 1300 kilometrų. Ir šis maršrutas nelengvas.
„Jis drieksis per Charkivą, Poltavą, Lubną, Kyjivą, Bučą, Gostomelį, Irpinę, Kanevą, Čerkasus, Kremenčugą, Dnipro miestus, o paskui ratas ir vėl užsidarys Charkive. Toks maršrutas buvo pasirinktas tam, kad apvažiuočiau visas pažįstamas savanorių būstines, susipažinčiau“, – aiškina dviratininkas Vadimas Monastyrskis.
Prieš karą Vadimas dirbo fotografu, tačiau nuo vaikystės mėgo važinėti dviračiu. Pastaraisiais metais jis kasdien dviračiu nuvažiuodavo po šimtą kilometrų per miestą ir regioną. O po pokalbio su kariškiais Charkive jis ryžosi nelengvai kelionei – siekia atkreipti žmonių dėmesį, kad jie padėtų surinkti pinigų specializuotoms transporto priemonėms. Jos skirtos kariams evakuoti iš mūšio lauko.
„Per dieną planuoju nuvažiuoti 150–200 kilometrų, nes nesu geležinis žmogus, nesu Charkivas. Iš įrangos turiu atsarginių kamerų, kad galėčiau sutaisyti savo ratus. Šešiakampiai atsuktuvai ir vanduo – štai ir viskas. Daugiau man nieko nereikia šioms kelionėms. Man patinka dviratis. Juolab visi mano, kad dviratininkai, kaip rodo praktika, yra geri žmonės“, – kalba Vadimas.
Specializuotų greitosios pagalbos automobilių karo zonoje, švelniai tariant, trūksta. Kariuomenė turi pertvarkyti civilinius mikroautobusus ir visureigius į šarvuočius, sumontuodama reikiamus agregatus ir juos apginkluodama. Tačiau kariai skundžiasi, kad tai nėra patikima ir tikrai nėra saugu.
„Daugiausia pakeitimų buvo atlikta automobilio salone. Ši automobilio pusė buvo uždengta, kad stiklui sudužus jis nenukristų ant sužeistojo. Buvo sumontuoti laikikliai patogumui. Po lašelinėmis buvo įtaisyti laikikliai, skirti vaistų tinkleliams ar įvairiems daiktams laikyti. Dėžė skirta sužeistojo ginklui ar įrangai“, – pasakoja Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kario šauktinis.
Visko, ko reikia, yra ieškoma garažuose arba pas pažįstamus, o autobusiukus kariams perduoda savanoriai. Kažką netgi reikėjo išimti iš trofėjinės rusiškos įrangos, kad būtų galima naudoti.
„Sumontuotos atlenkiamos sėdynės, jų yra trys vienetai. Beje, šios sėdynės buvo išimtos iš Rusijos trofėjinės technikos ir dabar tarnaus mūsų pusėje“, – kalba Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kario šauktinis.
Šiuo metu rusai kontroliuoja apie 30 proc. Charkivo srities. Ukrainos ginkluotosios pajėgos stengiasi juos kuo labiau nustumti atgal. Pareigūnai nekalba apie aukas, tačiau kariuomenei artimi savanoriai užsimena, kad yra daug sužeistų kovotojų, ir juos būtina skubiai evakuoti.
„Padėtis aplink mūsų miestą yra labai sudėtinga. Žinome, kad vyksta sunkios kovos, o tai reiškia, kad yra sužeistųjų. Manome, kad tokių transporto priemonių reikia. O transporto priemonė padės gelbėti mūsų sužeistus kovotojus“, – tikina savanoris Aleksandras.
Specializuotas automobilis, skirtas sužeistiesiems evakuoti. Jame yra viskas, ko reikia, ir dar daugiau. Be viduje esančios medicininės įrangos, šis šarvuotas stipruolis gali važiuoti ten, kur niekas nenorėtų važiuoti civiliniu mikroautobusu.
„Automobilis turi šešis ratus, jis trijų ašių. Kaip teigia gamintojai, atlaikys beveik viską, išskyrus tiesioginį smūgį. Tikimės, kad taip nenutiks. Automobilyje sumontuota visa reikalinga medicininė įranga ir evakuacijos priemonės: įvairūs neštuvai, įtvarai, deguonies sistemos. Yra daug visko“, – sako savanoris Aleksejus Kholodenko,
Tai būtent toks automobilis, kokio Vadimas ieškojo Anglijoje. Dviratininkas įsitikinęs, kad dėl visuomenės dėmesio jam pavyks surinkti didžiulę 72 tūkstančių JAV dolerių sumą. Jis sako, kad yra pasiryžęs įveikti 4 tūkst. kilometrų, nepaisant to, kad daugelio Ukrainos kelių kokybė yra siaubinga: „Čia paprasčiausiai nėra kelio. Jis iš dalies padengtas asfaltu, bet tai tokia – „skalbimo lenta“.
Jis teigia, kad svarbiausia, kad jo pastangos padėtų išgelbėti kieno nors gyvybę ir bent šiek tiek priartintų Ukrainos pergalę šiame žiauriame kare. Kiekvienas gali padėti kariuomenei tuo, kuo gali.
